Kilmė ir istorija
Cvergšnauceris išvestas XIX a. pabaigoje Vokietijoje, sukryžminus vidutinį šnaucerį su mažesnėmis veislėmis, tikėtina, su afenpinčeriu ir pudeliu. Vokiečių ūkininkams reikėjo mažo, bet drąsaus ir budraus šuns, kuris gaudytų žiurkes tvartuose ir saugotų sodybą.
Pavadinimas kilęs iš vokiškų žodžių „Zwerg“ (nykštukas) ir „Schnauze“ (snukis) – tai nuoroda į būdingą barzdotą snukį. Pirmasis cvergšnauceris užregistruotas 1888 m., o atskira veisle jis pripažintas XX a. pradžioje.
Po Pirmojo pasaulinio karo cvergšnauceriai išpopuliarėjo JAV ir greitai tapo vienais mėgstamiausių šeimos šunų. Šiandien tai populiariausia iš trijų šnaucerių veislių – mažesnė už vidutinį šnaucerį ir ryzenšnaucerį.
JAV cvergšnauceriai priskiriami terjerų grupei, tačiau FCI juos klasifikuoja kartu su pinčeriais ir šnauceriais, nes jų kilmė ir darbinės savybės artimesnės šiai šunų šeimai.
Išvaizda
Cvergšnauceris – mažas, tvirto ir kvadratinio sudėjimo šuo, kurio kūno ilgis apytiksliai lygus aukščiui ties ketera. Galva stačiakampė, ilga, su ryškiais antakiais ir tankia barzda bei ūsais. Akys ovalios, tamsios, gyvos išraiškos. Ausys V formos, nukarusios į priekį; daugelyje Europos šalių, įskaitant Lietuvą, ausų karpymas draudžiamas.
Kailis dvigubas: šiurkštūs, vieliniai viršutiniai plaukai ir tanki pavilnė. FCI pripažįsta keturias spalvas: pipiro su druska (labiausiai paplitusi), juodą su sidabru, vientisą juodą ir baltą.
Būdinga išvaizda pasiekiama tinkamu kailio tvarkymu: kūno plaukai trumpinami, o antakiai, barzda ir plaukai ant kojų paliekami ilgesni.
Charakteris ir temperamentas
Cvergšnauceriai yra linksmi, žvalūs, smalsūs ir labai protingi. Jie stipriai prisiriša prie šeimos, mėgsta dalyvauti visose veiklose ir paprastai gerai sutaria su vaikais. Tai budrūs sargai, kurie garsiai praneša apie kiekvieną atvykusį svečią ar neįprastą garsą.
Su kitais šunimis cvergšnauceriai dažniausiai sutaria, tačiau gali būti valdingi. Dėl stipraus žiurkiagaudžio instinkto jie dažnai vaikosi smulkius gyvūnus – peles, žiurkėnus, paukščius. Su katėmis, su kuriomis auga nuo mažens, paprastai sugyvena gerai.
Būdingi iššūkiai: polinkis daug loti, užsispyrimas ir kartais per didelis drąsumas didesnių šunų atžvilgiu. Be pakankamos veiklos cvergšnauceriai nuobodžiauja ir gali gadinti daiktus.
Nepaisant to, cvergšnauceriai paprastai yra subalansuoti, prisitaikantys ir labai mėgstami šeimos šunys, puikiai tinkantys tiek bute, tiek name.
Cvergšnauceriai dažnai vadinami „dideliais šunimis mažame kūne“. Jie nėra tokie trapūs kaip daugelis miniatiūrinių veislių, mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, žygius ir žaidimus. Kartu jie gerai prisitaiko prie gyvenimo bute, jei gauna pakankamai dėmesio ir veiklos.
Dresūra ir socializacija
Cvergšnauceriai yra protingi ir greitai mokosi, todėl dresūra paprastai sekasi gerai. Kartu jie gali būti užsispyrę ir išbandyti ribas, todėl svarbus nuoseklumas. Geriausiai veikia pozityvus skatinimas, skanėstai ir įvairios, trumpos treniruotės.
Nuo mažens verta mokyti komandos „tylėk“ ir neskatinti nereikalingo lojimo. Socializacija su įvairiais žmonėmis, šunimis ir aplinkomis padeda užauginti pasitikintį savimi ir subalansuotą šunį.
Cvergšnauceriams puikiai tinka agility, paklusnumas, trikai ir uoslės žaidimai. Tokia veikla išnaudoja jų energiją ir protą, o šuo namuose būna ramesnis.
Dėl žiurkiagaudžio instinkto cvergšnauceriai dažnai mielai kasinėja ir medžioja žaislus. Interaktyvūs žaislai, uoslės kilimėliai ir paieškos žaidimai padeda nukreipti šį instinktą tinkama linkme. Kieme verta numatyti vietą, kur šuniui leidžiama kasti, kad jis negadintų gėlynų ir vejos.
Priežiūra
- Kailis: šukuoti 2–3 kartus per savaitę, ypač barzdą ir plaukus ant kojų, kur jie linkę veltis.
- Pešimas arba kirpimas: kas 6–10 savaičių. Pešimas (trimingas) išlaiko šiurkščią kailio struktūrą ir ryškią spalvą, o kirpimas mašinėle yra paprastesnis, bet kailis tampa minkštesnis ir šviesesnis.
- Barzda: po ėdimo ir gėrimo nuvalyti, kad neliktų maisto likučių ir nemalonaus kvapo.
- Ausys: tikrinti kas savaitę ir, prireikus, pašalinti plaukus iš ausų kanalų.
- Nagai ir dantys: nagus kirpti kas 3–4 savaites, dantis valyti kelis kartus per savaitę.
- Fizinis aktyvumas: 1 valanda per dieną: pasivaikščiojimai, žaidimai, galimai šunų sportas.
Cvergšnauceriai beveik nesišeria, nes iškritę plaukai lieka kailyje – būtent todėl reguliarus šukavimas ir tvarkymas yra būtini, kad nesusidarytų vėlės.
Pešimą geriausia patikėti patyrusiam kirpėjui, kuris dirba su šiurkščiaplaukėmis veislėmis. Jei šuo kerpamas mašinėle, kailis tampa minkštesnis ir greičiau susivelia, todėl jį reikės šukuoti dažniau. Kai kurie šeimininkai renkasi derinį: kūnas kerpamas, o barzda ir antakiai tik apkerpami.
Mityba
Rekomenduojamas mažų veislių šunims skirtas maistas su vidutiniu ar mažu riebalų kiekiu. Suaugusiam 7 kg cvergšnauceriui paprastai reikia apie 90–120 g sauso maisto per dieną, padalinto į du kartus.
Svarbu: cvergšnauceriams būdinga hiperlipidemija (padidėjęs riebalų kiekis kraujyje), dėl kurios didėja kasos uždegimo rizika. Venkite riebaus maisto, maisto nuo stalo ir riebių skanėstų. Kasos uždegimo požymiai – vėmimas, pilvo skausmas, apatija ir apetito praradimas.
Veislė taip pat linkusi į šlapimo pūslės akmenis. Pakankamas vandens kiekis ir subalansuota mityba padeda jų išvengti, o kai kuriems šunims veterinaras gali rekomenduoti specialų šlapimo takų sveikatą palaikantį maistą.
Skanėstams geriau rinktis liesus produktus, pavyzdžiui, džiovintą vištienos krūtinėlę ar specialius mažo riebumo skanėstus. Vyresniems šunims verta reguliariai tikrinti kraujo riebalų ir gliukozės rodiklius.
Sveikata ir paveldimos ligos
Dažniausios veislės sveikatos problemos:
- Kasos uždegimas (pankreatitas)
- Hiperlipidemija
- Šlapimo pūslės akmenys
- Cukrinis diabetas
- Katarakta ir progresuojanti tinklainės atrofija
- Komedonų sindromas (odos spuogai ant nugaros)
- Įgimta miotonija
Cvergšnauceriai paprastai gyvena ilgai, tačiau jiems būdingos medžiagų apykaitos ligos. Hiperlipidemija dažnai nepasireiškia jokiais simptomais, tačiau didina kasos uždegimo ir diabeto riziką. Todėl vyresniems nei 5 metų šunims rekomenduojama kasmet atlikti kraujo tyrimus.
Komedonų sindromas – odos būklė, kai ant nugaros atsiranda mažų juodų spuogų ir šašų. Ji paprastai kontroliuojama specialiais šampūnais. Akių ligos, tokios kaip katarakta ir tinklainės atrofija, gali sukelti aklumą, todėl tėvų akių tyrimai labai svarbūs.
Rekomenduojami tėvų tyrimai: akių tyrimas, genetiniai PRA ir įgimtos miotonijos testai.
Jei šuo staiga daug geria, dažnai šlapinasi ar krenta jo svoris, tai gali būti diabeto požymiai – tokiu atveju būtina veterinaro konsultacija.
Pastebėjote neįprastus simptomus? Raskite veterinarijos kliniką savo mieste.
Šuniuko įsigijimas Lietuvoje
Lietuvoje cvergšnaucerių šuniukų pasiūla gana didelė. Šuniukas su kilmės dokumentais paprastai kainuoja apie 600–1 300 €. Rinkitės registruotus veisėjus, kurie atlieka tėvų akių tyrimus ir genetinius testus.
- Pasidomėkite, kokios spalvos šuniukas jums tinka – kai kurios spalvos rečiau sutinkamos.
- Paprašykite tėvų sveikatos tyrimų rezultatų.
- Pasitikrinkite mikroschemą ir registraciją Gyvūnų augintinių registre.
Leidimas: cvergšnauceris nėra įtrauktas į Lietuvos pavojingų šunų veislių sąrašą, todėl specialaus leidimo laikyti nereikia.
Atsakingas veisėjas šuniuką atiduoda ne jaunesnį nei 8–10 savaičių, su veterinariniu pasu, atliktais skiepais ir nukirmintą. Jis taip pat turėtų suteikti informacijos apie kailio priežiūrą ir rekomenduoti kirpėją.