Kilmė ir istorija
Vidutinis šnauceris – seniausias iš trijų šnaucerių. Jo protėviai Pietų Vokietijoje buvo žinomi jau viduramžiais. Šie šunys buvo universalūs ūkio pagalbininkai: saugojo sodybas ir arklides, gaudė žiurkes ir peles, lydėjo pirklių vežimus į turgus.
Iš pradžių vidutiniai šnauceriai buvo vadinami šiurkščiaplaukiais pinčeriais, nes lygiaplaukiai ir šiurkščiaplaukiai šunys gimdavo tose pačiose vadose. XIX a. pabaigoje šiurkščiaplaukiai atskirti kaip atskira veislė ir gavo pavadinimą „šnauceris“ – nuo vokiško žodžio „Schnauze“ (snukis), dėl būdingo barzdoto snukio.
Vidutinis šnauceris tapo pagrindu išvedant ir mažesnį cvergšnauceri, ir didesnį ryzenšnaucerį. Šiandien tai mažiau paplitęs nei jo giminaičiai, tačiau labai vertinamas kaip universalus ir sveikas šeimos šuo.
Įdomu, kad vidutinis šnauceris pavaizduotas kai kuriuose Albrechto Diurerio ir Rembranto paveiksluose, o Vokietijos Štutgarto mieste yra XVII a. statula, vaizduojanti medžiotoją su šnauceriu. Tai liudija, kad šie šunys buvo paplitę jau prieš kelis šimtmečius.
Išvaizda
Vidutinis šnauceris – vidutinio dydžio, tvirto, kvadratinio sudėjimo šuo. Galva stačiakampė, ilga, su ryškiais antakiais, tankia barzda ir ūsais. Akys ovalios, tamsios, gyvos išraiškos. Ausys V formos, nukarusios; Lietuvoje ausų karpymas ir uodegų kirpimas draudžiamas.
Kailis dvigubas: šiurkštūs, vieliniai viršutiniai plaukai ir minkšta pavilnė. FCI pripažįsta dvi spalvas: pipiro su druska ir vientisą juodą. Pipiro su druska spalva būna įvairių atspalvių – nuo tamsiai iki šviesiai pilkos, su tamsia kauke.
Vidutinis šnauceris yra atskira veislė, nuo cvergšnaucerio ir ryzenšnaucerio besiskirianti dydžiu ir šiek tiek temperamentu.
Šuniukų kailis iš pradžių būna minkštesnis, o šiurkšti struktūra galutinai susiformuoja per pirmuosius metus. Patinai paprastai būna šiek tiek masyvesni nei patelės.
Uodega nešiojama aukštai, o natūrali uodega yra pjautuvo formos.
Charakteris ir temperamentas
Vidutiniai šnauceriai yra protingi, energingi, budrūs ir labai prisirišę prie savo šeimos. Jie mėgsta būti šalia žmonių ir dalyvauti visose veiklose. Su vaikais, su kuriais auga, paprastai sutaria gerai, yra žaismingi ir saugantys.
Su svetimais šnauceriai būna atsargūs ir budrūs, todėl yra geri sargai. Su kitais šunimis paprastai sutaria, tačiau gali būti dominuojantys. Dėl žiurkiagaudžio praeities gali vaikytis smulkius gyvūnus.
Būdingi iššūkiai: šnauceriai gali būti užsispyrę ir išbandyti šeimininko ribas. Jie mėgsta loti, pranešdami apie kiekvieną neįprastą garsą. Be pakankamos veiklos tampa neramūs.
Vidutiniai šnauceriai dažnai vadinami šunimis su humoro jausmu – jie mėgsta žaisti ir pramogauti. Kartu tai rimti ir atsakingi sargai, kai reikia saugoti namus ar šeimą. Šnauceriai labai greitai įsimena šeimos dienos režimą ir mėgsta, kai jis pastovus.
Gerai socializuoti ir pakankamai užimti šnauceriai namuose būna ramūs ir mėgsta ilsėtis šalia šeimininkų.
Vidutiniai šnauceriai dažnai būna labai prisirišę prie vaikų ir mielai dalyvauja jų žaidimuose. Jie pakankamai tvirti aktyviems žaidimams, tačiau ne per dideli, kad netyčia sužeistų mažą vaiką.
Dresūra ir socializacija
Vidutiniai šnauceriai yra protingi ir gerai dresuojami, tačiau kartais užsispyrę. Geriausiai veikia pozityvus skatinimas, aiškios taisyklės ir įvairios, smagios treniruotės.
Socializacija su įvairiais žmonėmis, šunimis ir aplinkomis nuo mažens padeda išvengti per didelio įtarumo. Taip pat verta mokyti komandos „tylėk“.
Šnauceriams puikiai tinka agility, paklusnumas, pėdsekystė, uoslės darbas ir tarnybinis sportas.
Dėl žiurkiagaudžio instinkto šnauceriai dažnai mielai kasinėja ir medžioja žaislus. Interaktyvūs žaislai, uoslės kilimėliai ir paieškos žaidimai padeda nukreipti šį instinktą tinkama linkme.
Vidutiniai šnauceriai mėgsta užduotis, kuriose reikia mąstyti – paslėptų daiktų paiešką, naujų triukų mokymąsi, uoslės žaidimus. Tokia veikla ne tik pavargina šunį, bet ir padeda išvengti nereikalingo lojimo.
Priežiūra
- Kailis: šukuoti 2–3 kartus per savaitę, ypač barzdą ir kojas.
- Pešimas arba kirpimas: kas 8–12 savaičių. Pešimas išlaiko šiurkščią kailio struktūrą, o kirpimas mašinėle paprastesnis, bet kailis tampa minkštesnis.
- Barzda: po ėdimo ir gėrimo nuvalyti.
- Ausys, nagai, dantys: ausis tikrinti kas savaitę, nagus kirpti kas 3–4 savaites, dantis valyti reguliariai.
- Fizinis aktyvumas: 1–1,5 valandos aktyvios veiklos per dieną.
Vidutiniai šnauceriai beveik nesišeria, nes iškritę plaukai lieka kailyje, todėl reguliarus tvarkymas yra būtinas.
Pešimą geriausia patikėti patyrusiam kirpėjui, kuris dirba su šiurkščiaplaukėmis veislėmis. Jei kailis kerpamas mašinėle, jis tampa minkštesnis ir greičiau susivelia. Tarp pėdų pagalvėlių susikaupusius plaukus reikia reguliariai apkirpti.
Po pasivaikščiojimų lietingu oru verta nusausinti barzdą ir kojas, nes ilgesni plaukai greitai sušlampa ir susitepa.
Mityba
Rekomenduojamas kokybiškas vidutinių veislių šunims skirtas maistas. Suaugusiam 15–18 kg šnauceriui paprastai reikia apie 200–260 g sauso maisto per dieną, padalinto į du kartus.
Šnauceriai gali nutukti, jei gauna per daug skanėstų, todėl laikykitės paros normos. Venkite riebaus maisto nuo stalo.
Kokybiškas maistas su omega-3 riebalų rūgštimis padeda palaikyti sveiką odą ir kailį.
Skanėstams geriau rinktis liesus produktus. Vyresniems šnauceriams porcijas verta sumažinti ir pereiti prie senjorams skirto maisto.
Sveikata ir paveldimos ligos
Dažniausios veislės sveikatos problemos:
- Klubų sąnarių displazija
- Katarakta
- Hipotireozė
- Odos ligos
- Kasos uždegimas
Vidutiniai šnauceriai laikomi viena sveikesnių vidutinio dydžio veislių ir dažnai gyvena 13–15 metų. Dažniausia problema – klubų displazija, todėl tėvų tyrimai rekomenduojami.
Akių ligos, tokios kaip katarakta, gali pasireikšti vyresniame amžiuje. Hipotireozė pasireiškia svorio didėjimu, vangumu ir kailio problemomis.
Kaip ir cvergšnauceriams, kai kuriems vidutiniams šnauceriams gali pasireikšti kasos uždegimas, ypač vartojant riebų maistą.
Rekomenduojami tėvų tyrimai: klubų (HD) displazijos vertinimas, akių tyrimas.
Reguliarus profilaktinis patikrinimas kartą per metus, o vyresniems šunims – du kartus per metus, padeda laiku pastebėti akių, skydliaukės ir kitas ligas.
Jei šuo pradeda vemti, atsisako ėsti ar jaučia pilvo skausmą po riebaus maisto, tai gali būti kasos uždegimo požymiai – būtina veterinaro konsultacija.
Pastebėjote neįprastus simptomus? Raskite veterinarijos kliniką savo mieste.
Šuniuko įsigijimas Lietuvoje
Lietuvoje vidutinių šnaucerių veislynų yra nedaug. Šuniukas su kilmės dokumentais paprastai kainuoja apie 700–1 300 €.
- Prašykite tėvų sąnarių ir akių tyrimų rezultatų.
- Pasitikrinkite mikroschemą ir registraciją Gyvūnų augintinių registre.
Leidimas: vidutinis šnauceris nėra įtrauktas į Lietuvos pavojingų šunų veislių sąrašą, todėl specialaus leidimo laikyti nereikia.
Atsakingas veisėjas šuniuką atiduoda ne jaunesnį nei 8–10 savaičių, su veterinariniu pasu, atliktais skiepais ir nukirmintą. Jis taip pat turėtų suteikti informacijos apie kailio priežiūrą ir rekomenduoti kirpėją. Pasidomėkite, kokios spalvos šuniukas jums labiau tinka – juodų šnaucerių Lietuvoje sutinkama rečiau.