Kilmė ir istorija
Aidis kilęs iš Atlaso kalnų Maroke, kur šimtmečius gyveno kartu su berberų klajoklių gentimis. Šie šunys saugojo avių ir ožkų bandas bei palapines nuo šakalų, vilkų, laukinių kačių ir vagių. Jie dirbdavo savarankiškai ir budriai saugodavo stovyklą dieną ir naktį.
Įdomu tai, kad Maroke aidžiai tradiciškai medžiodavo kartu su slugiais: aidis savo uosle surasdavo grobį, o greitasis slugis jį pagaudavo.
FCI aidį pripažino XX a. septintajame dešimtmetyje. Šiandien aidžiai vis dar dirba Maroko kalnuose, o už šalies ribų išlieka labai reti.
Berberų klajokliams aidis buvo nepakeičiamas – jis lydėjo bandas į kalnų ganyklas, saugojo jas naktį ir garsiai pranešdavo apie kiekvieną pavojų. Klajoklių stovyklose aidžiai dažnai gyvendavo būriais ir kartu gindavo teritoriją nuo plėšrūnų.
Aidis kartais vadinamas ir „berberų šunimi“ ar „Maroko aviganiu“, tačiau tikrasis jo darbas buvo ne ganymas, o bandų ir stovyklų apsauga.
Maroke aidžiai vis dar dirba kalnų kaimuose, o kai kurie veisėjai siekia išsaugoti tradicines darbines linijas.
Išvaizda
Aidis – vidutinio dydžio, tvirtas, raumeningas šuo, šiek tiek ilgesnis nei aukštis. Galva primena lokio galvą – plati, su kūgio formos snukiu. Akys vidutinio dydžio, tamsios. Ausys vidutinio dydžio, šiek tiek nukarusios, susijaudinus pakyla.
Kūnas tvirtas, krūtinė gili, nugara tiesi. Kojos tvirtos. Uodega ilga, gausiai apaugusi, nešiojama žemai.
Kailis tankus, storas, vidutinio ilgio, su pavilne. Jis apsaugo nuo kalnų šalčio, karščio ir plėšrūnų įkandimų. Spalvos labai įvairios.
Aidžio judesiai lengvi, elastingi ir ištvermingi. Patinai stambesni nei patelės. Tankus kailis ant kaklo sudaro apykaklę, kuri apsaugo nuo plėšrūnų įkandimų.
Uodega ramybės būsenoje nuleista, o susijaudinus pakeliama, tačiau niekada nesusukama ant nugaros. Spalvų įvairovė rodo, kad veislė formavosi natūraliai, be griežtos atrankos pagal išvaizdą.
Charakteris ir temperamentas
Aidžiai yra budrūs, drąsūs, ištikimi ir labai globėjiški. Su savo šeima jie meilūs ir švelnūs, paprastai gerai sutaria su šeimos vaikais.
Su svetimais aidžiai būna įtarūs ir budrūs. Teritorijos gynimo instinktas stiprus. Jie garsiai praneša apie kiekvieną svetimą žmogų ar gyvūną.
Būdingi iššūkiai: aidžiai savarankiški ir sunkiai dresuojami. Jie daug loja, ypač naktimis. Jiems reikia daug vietos ir patyrusio šeimininko.
Kasdieniame gyvenime aidis yra budrus, ištikimas ir globėjiškas šeimos narys.
Aidžiai yra labai jautrūs aplinkai ir greitai pastebi kiekvieną pokytį. Jie miega labai budriai ir reaguoja į kiekvieną garsą, ypač naktį. Ši savybė daro juos puikiais sargais, tačiau reikalauja, kad šeimininkas mokytų šunį nusiraminti.
Su savo šeima aidžiai yra švelnūs ir meilūs, dažnai renkasi vieną žmogų, prie kurio prisiriša labiausiai. Jie gerai sutaria su šeimos gyvūnais, kuriuos laiko savo „banda“.
Aidžiai paprastai gerai sutaria su kitais šeimos šunimis, ypač jei auga kartu. Tačiau svetimus šunis, įžengusius į jų teritoriją, jie gali vytis ar bandyti išvaryti.
Dresūra ir socializacija
Aidžiai yra protingi, tačiau savarankiški. Dresūrai reikia patyrusio, ramaus ir nuoseklaus šeimininko. Geriausiai veikia pozityvus skatinimas.
Socializacija nuo mažens yra būtina.
Svarbiausi įgūdžiai – ramus ėjimas su pavadėliu, atsišaukimas ir leidimas veterinarui apžiūrėti šunį. Rekomenduojama dirbti su kinologu, turinčiu patirties su sarginėmis veislėmis.
Nuo mažens verta mokyti šuniuką nusiraminti ir neloti be priežasties, ypač naktį.
Treniruotės turi būti trumpos ir nuoseklios. Aidžiai nemėgsta beprasmio kartojimo, tačiau gerai įsimena tai, ką išmoko.
Priežiūra
- Kailis: šukuoti kartą per savaitę; šėrimosi metu – dažniau.
- Maudymas: retai, pagal poreikį.
- Ausys, nagai, dantys: ausis tikrinti kas savaitę, nagus kirpti kas 3–4 savaites, dantis valyti reguliariai.
- Fizinis aktyvumas: 1–1,5 valandos per dieną: pasivaikščiojimai ir laikas kieme.
Aidžiai gerai pakelia ir šaltį, ir karštį. Kiemas turi būti aptvertas aukšta tvora.
Kiemas, kuriame gyvena aidis, turi būti aptvertas aukšta, tvirta tvora. Aidžiai nėra linkę bėgti, tačiau gali bandyti išplėsti savo saugomą teritoriją.
Vasarą aidžiai puikiai pakelia karštį, o žiemą – šaltį, todėl jie gali daug laiko praleisti lauke, jei turi pastogę.
Šėrimosi laikotarpiu, pavasarį ir rudenį, aidžiai numeta nemažai pavilnės. Šiuo metu verta šukuoti dažniau, naudojant grėbliuką. Po pasivaikščiojimų miške verta patikrinti kailį dėl erkių ir varnalėšų.
Aidžiams labiausiai tinka kaimas ar priemiestis, kur jie turi pakankamai erdvės ir teritoriją, kurią gali saugoti.
Lietuvos klimatas aidžiui tinka – jis gerai pakelia ir vasaros karštį, ir žiemos šaltį. Tačiau jam svarbu turėti pastogę nuo vėjo ir lietaus, jei daug laiko praleidžia kieme.
Mityba
Rekomenduojamas kokybiškas vidutinių–didelių veislių šunims skirtas maistas. Suaugusiam 27 kg aidžiui paprastai reikia apie 300–400 g sauso maisto per dieną.
Maistą duokite 2 kartus per dieną.
Šuniukams iki 12–18 mėnesių būtinas kokybiškas vidutinių–didelių veislių šuniukų maistas. Aidžiai paprastai ėda saikingai ir nėra išrankūs.
Aidžiai gerai pakelia įvairias sąlygas ir paprastai yra ekonomiški ėdikai. Žiemą, jei šuo daug laiko praleidžia lauke, porcijas verta šiek tiek padidinti.
Sveikata ir paveldimos ligos
Dažniausios veislės sveikatos problemos:
- Klubų sąnarių displazija
- Alkūnių displazija
- Odos ligos
- Akių ligos
- Ausų uždegimai
- Traumos
Aidžiai laikomi sveika veisle, nes formavosi natūralios atrankos būdu atšiauriomis sąlygomis. Dažniausios problemos – klubų ir alkūnių displazija.
Rekomenduojami tėvų tyrimai: klubų (HD) ir alkūnių (ED) displazijos vertinimas.
Kadangi aidžiai formavosi atšiauriomis sąlygomis, jie paprastai yra atsparūs ir ilgai išlieka sveiki. Reguliarus profilaktinis patikrinimas kartą per metus padeda laiku pastebėti ligas. Po pasivaikščiojimų verta patikrinti kailį dėl erkių.
Pastebėjote neįprastus simptomus? Raskite veterinarijos kliniką savo mieste.
Šuniuko įsigijimas Lietuvoje
Aidžių veislynų už Maroko ribų yra labai nedaug. Šuniukas su kilmės dokumentais paprastai kainuoja apie 800–1 500 €.
- Pasitikrinkite veisėjo patikimumą ir kilmės dokumentus.
- Pasitikrinkite mikroschemą ir registraciją Gyvūnų augintinių registre.
- Parsivežant iš kitos šalies, būtinas gyvūno augintinio pasas ir vakcinacija nuo pasiutligės.
Leidimas: aidis nėra įtrauktas į Lietuvos pavojingų šunų veislių sąrašą, todėl specialaus leidimo laikyti nereikia.
Kadangi veislė labai reta, laukimo eilė gali būti ilga. Patikimi veisėjai šuniukus paprastai atiduoda 8–10 savaičių amžiaus, jau vakcinuotus ir paženklintus mikroschema.