Kilmė ir istorija
Pirėnų kalnų šuo – senovinė kalnų veislė, kurios protėviai, manoma, prieš tūkstančius metų į Europą atkeliavo iš Azijos kartu su piemenimis ir jų bandomis. Pirėnų kalnuose, tarp Prancūzijos ir Ispanijos, šie dideli balti šunys šimtmečius saugojo avis nuo vilkų, lokių ir vagių. Balta spalva padėdavo piemenims tamsoje atskirti savo šunį nuo plėšrūno.
XVII a. Pirėnų kalnų šunys tapo madingi Prancūzijos karališkajame dvare – karalius Liudvikas XIV juos paskelbė „karališkais šunimis“, o didikai laikė juos kaip pilių sargus. Tuo metu jie buvo vežami ir į kitas Europos šalis bei Kanadą, kur, manoma, prisidėjo prie Niufaundlendo ir Landsyro veislių formavimosi.
XIX a. pabaigoje, išnaikinus didžiąją dalį vilkų ir lokių Pirėnuose, veislės populiacija smarkiai sumažėjo. XX a. pradžioje prancūzų entuziastai ėmėsi ją atkurti, o 1927 m. buvo parašytas oficialus standartas. Šiandien Pirėnų kalnų šunys naudojami ir kaip šeimos sargai, ir kaip bandų gynėjai Europos bei Šiaurės Amerikos ūkiuose.
Išvaizda
Pirėnų kalnų šuo – didelis, galingas, bet elegantiškas šuo, kurio kūnas šiek tiek ilgesnis nei aukštis. Galva nedidelė, palyginti su kūnu, pleištiška, su šiek tiek išlenkta kakta. Akys migdolo formos, tamsiai rudos, apvestos juodais vokais, išraiška švelni ir svajinga. Ausys nedidelės, trikampės, nukarusios.
Išskirtinis bruožas – dvigubi papildomi nagai (penktieji pirštai) ant užpakalinių kojų, kurie pagal veislės standartą yra privalomi. Uodega ilga, puošniai apaugusi, ramybės būsenoje nuleista, o susijaudinus – užriesta virš nugaros.
Kailis dvigubas: tankus, gana ilgas viršutinis kailis ir labai tanki pavilnė. Ant kaklo ir pečių – karčiai, ant užpakalinių kojų – „kelnaitės“. Spalva balta arba balta su pilkomis, barsuko, šviesiai geltonomis ar oranžinėmis dėmėmis ant galvos, ausų ir uodegos pagrindo. Nosis ir lūpos juodos.
Charakteris ir temperamentas
Pirėnų kalnų šunys yra ramūs, kantrūs, švelnūs ir labai ištikimi savo šeimai. Su vaikais, su kuriais auga, paprastai elgiasi itin kantriai ir globėjiškai. Su kitais gyvūnais – katėmis, avimis, vištomis – jie dažniausiai sutaria ir net juos saugo, nes globa yra jų prigimtis.
Su svetimais Pirėnų kalnų šunys būna atsargūs ir budrūs. Jų teritorijos gynimo instinktas stiprus, todėl tai puikūs sargai. Jie dirbo savarankiškai kalnuose, be piemens komandų, todėl patys sprendžia, kas yra grėsmė ir kaip reaguoti.
Būdingi iššūkiai: Pirėnų kalnų šunys labai daug loja, ypač naktimis – tai jų būdas atbaidyti plėšrūnus. Jie savarankiški ir užsispyrę, todėl prastai paklūsta komandoms. Šie šunys linkę klajoti ir „plėsti“ savo teritoriją, todėl reikia patikimos tvoros. Gausus šėrimasis taip pat yra iššūkis.
Šeimininkui, kuris supranta jų prigimtį, Pirėnų kalnų šuo tampa ramiu, kantriu ir nepaprastai patikimu šeimos bei ūkio sargu.
Kasdieniame gyvenime Pirėnų kalnų šuo dieną dažnai ramiai ilsisi, o vakare ir naktį tampa budresnis – tai jo naktinio sargo prigimtis. Daugelis šeimininkų pastebi, kad šie šunys elgiasi kaip ramūs, išmintingi globėjai: jie stebi vaikus, kitus gyvūnus ir svečius, retai skuba, bet visada žino, kas vyksta.
Dresūra ir socializacija
Pirėnų kalnų šunys yra protingi, tačiau labai savarankiški. Jie buvo išvesti dirbti be žmogaus komandų, todėl klasikinė paklusnumo dresūra su jais sudėtinga. Reikalinga kantrybė, nuoseklumas ir pozityvus skatinimas.
Socializaciją būtina pradėti nuo mažens – supažindinkite šuniuką su įvairiais žmonėmis, svečiais ir aplinkomis, kad jis išmoktų atskirti tikrą grėsmę nuo įprastų situacijų. Taip pat verta mokyti komandos „tylėk“, nors visiškai sustabdyti lojimo neįmanoma.
Atšaukimo komanda Pirėnų kalnų šunims retai būna patikima, todėl neaptvertose vietose juos vedžiokite su pavadėliu.
Priežiūra
- Kailis: šukuoti 2–3 kartus per savaitę, o šėrimosi metu (pavasarį ir rudenį) – kasdien.
- Kirpimas: nekirpkite – dvigubas kailis apsaugo ir nuo šalčio, ir nuo karščio. Kailis savaime gana gerai atstumia purvą.
- Maudymas: retai, kelis kartus per metus.
- Nagai: kirpti kas 3–4 savaites, ypač papildomus nagus ant užpakalinių kojų, kurie nesusidėvi natūraliai.
- Ausys, dantys: ausis tikrinti kas savaitę, dantis valyti reguliariai.
- Fizinis aktyvumas: 45–60 minučių ramių pasivaikščiojimų per dieną ir laikas savo kieme.
Pirėnų kalnų šunims labiausiai tinka namas su dideliu, aukšta ir tvirta tvora aptvertu sklypu. Lietuvos klimatas jiems labai tinka – žiemą jie mielai guli sniege. Vasarą reikia pavėsio ir daug vandens.
Jaunų šunų krūvis turi būti ribotas, kol jie auga, ypač venkite ilgų bėgimų ir šokinėjimo.
Mityba
Rekomenduojamas kokybiškas didelių veislių šunims skirtas maistas. Pirėnų kalnų šunys ėda mažiau, nei galima tikėtis iš jų dydžio – suaugusiam 45–55 kg šuniui paprastai užtenka apie 450–650 g sauso maisto per dieną.
Svarbu: dėl gilios krūtinės Pirėnų kalnų šunys priklauso skrandžio apsisukimo rizikos grupei. Maistą duokite 2 kartus per dieną ir venkite krūvio prieš ir po ėdimo.
Šuniukams būtinas didelių veislių šuniukų maistas, užtikrinantis lėtą, tolygų augimą. Dėl puraus kailio antsvorį sunku pastebėti, todėl reguliariai sverkite šunį.
Sveikata ir paveldimos ligos
Dažniausios veislės sveikatos problemos:
- Klubų ir alkūnių sąnarių displazija
- Girnelės išnirimas
- Skrandžio apsisukimas
- Osteosarkoma (kaulų vėžys)
- Akių vokų užsisukimas (entropija)
- Kraujo krešėjimo sutrikimai
Pirėnų kalnų šunys paprastai būna tvirti ir ištvermingi. Dažniausios problemos, būdingos didelėms veislėms, – klubų ir alkūnių displazija, skrandžio apsisukimas ir kaulų vėžys.
Girnelės išnirimas ir akių vokų užsisukimas taip pat pasitaiko. Kai kuriose linijose pasitaiko kraujo krešėjimo sutrikimų, todėl prieš operacijas verta atlikti tyrimus.
Reguliarus profilaktinis patikrinimas kartą per metus, o vyresniems šunims – du kartus per metus, padeda laiku pastebėti sąnarių ir kitas ligas.
Rekomenduojami tėvų tyrimai: klubų (HD) ir alkūnių (ED) displazijos vertinimas, girnelių vertinimas, akių tyrimas.
Pastebėjote neįprastus simptomus? Raskite veterinarijos kliniką savo mieste.
Šuniuko įsigijimas Lietuvoje
Lietuvoje Pirėnų kalnų šunų veislynų yra nedaug. Šuniukas su kilmės dokumentais paprastai kainuoja apie 1 000–1 800 €.
- Pamatykite šuniuko tėvus ir įvertinkite jų temperamentą.
- Prašykite tėvų sąnarių ir akių tyrimų rezultatų.
- Patikrinkite, ar šuniukas turi dvigubus papildomus nagus ant užpakalinių kojų – tai veislės požymis.
- Pasitikrinkite mikroschemą ir registraciją Gyvūnų augintinių registre.
Pirėnų kalnų šuo kartais painiojamas su Maremos-Abrucų aviganiu, Kuvasu ar Tatrų aviganiu – visi jie yra dideli balti sarginiai šunys, tačiau skirtingų veislių.
Leidimas: Pirėnų kalnų šuo nėra įtrauktas į Lietuvos pavojingų šunų veislių sąrašą, todėl specialaus leidimo laikyti nereikia.