Kilmė ir istorija
Vokiečių ilgaplaukis paukštšunis yra seniausia iš trijų vokiečių paukštšunių veislių. Jo protėviai – viduramžių ilgaplaukiai medžiokliniai šunys, naudoti paukščiams medžioti su tinklais ir sakalais. XIX a. vokiečių medžiotojai pradėjo sistemingai veisti šiuos šunis, siekdami sukurti universalų medžioklinį šunį.
Universalus medžioklinis šuo turėjo gebėti rasti ir nurodyti paukščius lauke, atnešti grobį iš vandens ir sausumos, sekti sužeisto žvėries pėdsakus ir net saugoti medžiotojo turtą. Vokiečių ilgaplaukis paukštšunis atitiko visus šiuos reikalavimus.
XIX a. pabaigoje buvo patvirtintas pirmasis veislės standartas. Kai kuriose linijose buvo įlieta seterių kraujo, kad šunys būtų greitesni ir elegantiškesni. Šiandien vokiečių ilgaplaukis paukštšunis vertinamas kaip universalus medžioklinis šuo Vokietijoje ir kitose Europos šalyse.
Vokietijoje universalių medžioklinių šunų veisimas yra griežtai reglamentuotas. Veisliniai šunys privalo išlaikyti darbinius bandymus, kurių metu vertinama uoslė, paukščių nurodymas, aportavimas iš vandens, sužeisto žvėries pėdsako sekimas ir paklusnumas. Tik geriausiai pasirodę šunys gali būti naudojami veisimui.
Išvaizda
Vokiečių ilgaplaukis paukštšunis – stambus, raumeningas, elegantiškas šuo, šiek tiek ilgesnis nei aukštis. Galva ilga, kilni, su ilgu snukiu. Akys tamsiai rudos, su protinga ir švelnia išraiška. Ausys plačios, aukštai įsodintos, nukarusios, apaugusios ilgais plaukais.
Kūnas tvirtas, krūtinė gili, nugara tiesi ir stipri. Kojos tiesios, raumeningos. Uodega nuleista, puošniai apaugusi.
Kailis ilgas (3–5 cm ant kūno), tiesus ar šiek tiek banguotas, tankus, su pavilne. Ant ausų, kojų ir uodegos – ilgesni puošnūs plaukai. Spalvos: ruda, ruda su baltomis žymėmis ar ruda marga.
Vokiečių ilgaplaukio paukštšunio judesiai laisvi, galingi ir elegantiški. Patinai pastebimai stambesni nei patelės. Kailis turi būti tvirtas ir atsparus orams, o ne minkštas ar vilnonis.
Charakteris ir temperamentas
Vokiečių ilgaplaukiai paukštšuniai yra ramūs, protingi, ištikimi ir labai prisirišę prie savo šeimos. Namuose jie paprastai ramesni nei kiti vokiečių paukštšuniai, tačiau medžioklėje – energingi ir ištvermingi.
Su vaikais jie paprastai puikiai sutaria. Su kitais šunimis taip pat sutaria. Su svetimais būna santūrūs ir budrūs.
Būdingi iššūkiai: vokiečių ilgaplaukiams paukštšuniams reikia daug fizinio ir protinio krūvio. Medžioklės instinktas stiprus – katės ir smulkūs gyvūnai gali tapti grobiu. Jie nemėgsta būti ilgai vieni.
Kasdieniame gyvenime vokiečių ilgaplaukis paukštšunis yra ramus, ištikimas ir aktyvus šeimos narys.
Vokiečių ilgaplaukiai paukštšuniai yra jautrūs ir labai prisirišę prie šeimininko. Jie mėgsta dirbti kartu su žmogumi ir greitai supranta, ko iš jų norima. Medžioklėje jie dirba ramiai, sistemingai ir ištvermingai.
Namuose jie paprastai būna ramesni nei trumpaplaukiai ar šiurkščiaplaukiai giminaičiai, tačiau tik tada, kai gauna pakankamai veiklos. Be jos jie gali tapti neramūs ir pradėti patys ieškoti užsiėmimų.
Su svetimais jie paprastai elgiasi santūriai ir praneša apie svečius lojimu, todėl gali būti neblogi sargai, nors nėra agresyvūs.
Dresūra ir socializacija
Vokiečių ilgaplaukiai paukštšuniai yra protingi ir nori įtikti, todėl mokosi gana greitai. Geriausiai veikia pozityvus skatinimas ir nuoseklumas.
Socializacija nuo mažens padeda išugdyti ramų ir pasitikintį savimi šunį.
Vokiečių ilgaplaukiams paukštšuniams tinka medžioklė, pėdsekystė, aportavimas ir paieška.
Medžioklei skirtus šuniukus verta nuo kelių mėnesių amžiaus pratinti prie paukščių kvapų, vandens ir šūvio garso. Tai daroma palaipsniui ir atsargiai, kad šuo neišsigąstų.
Ypač svarbu nuo mažens mokyti patikimą atsišaukimą ir komandą „stok“. Ne medžioklei laikomi šunys gali dalyvauti pėdsekystės, paieškos ir aportavimo varžybose.
Priežiūra
- Kailis: šukuoti 1–2 kartus per savaitę.
- Ausys: tikrinti ir valyti kas savaitę.
- Nagai ir dantys: nagus kirpti kas 3–4 savaites, dantis valyti reguliariai.
- Fizinis aktyvumas: 2 valandos per dieną: ilgi pasivaikščiojimai, bėgimas, plaukimas, paieškos užduotys.
Vokiečių ilgaplaukiai paukštšuniai puikiai pakelia Lietuvos klimatą ir mėgsta vandenį.
Po medžioklės ar pasivaikščiojimų miške verta patikrinti kailį, ausis ir letenas dėl erkių, varnalėšų ir įbrėžimų. Plaukus tarp letenų pirštų verta trumpinti, kad nesikauptų purvas ir sniegas.
Ne medžiotojams svarbu rasti šuniui kitos veiklos: pėdsekystė, paieškos sportas, kanikrosas ar ilgi žygiai padeda patenkinti jo darbinius poreikius.
Kailis žiemą būna tankesnis, o vasarą – lengvesnis. Šėrimosi laikotarpiu, pavasarį ir rudenį, šukuoti verta dažniau, kad būtų pašalinta sena pavilnė.
Mityba
Rekomenduojamas kokybiškas didelių aktyvių veislių šunims skirtas maistas. Suaugusiam 30 kg vokiečių ilgaplaukiui paukštšuniui paprastai reikia apie 350–450 g sauso maisto per dieną.
Dėl gilios krūtinės maistą duokite 2 kartus per dieną ir venkite krūvio po ėdimo.
Šuniukams iki 12–18 mėnesių būtinas kokybiškas didelių veislių šuniukų maistas. Dirbantiems medžioklėje šunims sezono metu gali prireikti didesnio maisto kiekio.
Sveikata ir paveldimos ligos
Dažniausios veislės sveikatos problemos:
- Klubų sąnarių displazija
- Alkūnių displazija
- Skrandžio apsisukimas
- Ausų uždegimai
- Epilepsija
- Traumos (medžioklėje)
Vokiečių ilgaplaukiai paukštšuniai paprastai yra sveiki šunys. Dažniausios problemos – klubų ir alkūnių displazija.
Dėl gilios krūtinės pasitaiko skrandžio apsisukimas. Ausų uždegimai taip pat dažni.
Reguliarus profilaktinis patikrinimas kartą per metus padeda laiku pastebėti ligas.
Rekomenduojami tėvų tyrimai: klubų (HD) ir alkūnių (ED) displazijos vertinimas.
Dirbantys medžioklėje šunys dažnai susižeidžia letenas ar įsidrėskia krūmuose, todėl po kiekvienos medžioklės verta juos apžiūrėti. Taip pat svarbu reguliariai naudoti priemones nuo erkių, nes šunys daug laiko praleidžia miške ir pievose.
Pastebėjote neįprastus simptomus? Raskite veterinarijos kliniką savo mieste.
Šuniuko įsigijimas Lietuvoje
Lietuvoje vokiečių ilgaplaukių paukštšunių veislynų yra nedaug, todėl šuniuko dažnai ieškoma Vokietijoje, Čekijoje ar Lenkijoje. Šuniukas su kilmės dokumentais paprastai kainuoja apie 800–1 500 €. Vokietijoje veisėjai dažnai šuniukus parduoda tik medžiotojams.
- Prašykite tėvų sąnarių tyrimų ir darbinių bandymų rezultatų.
- Pasitikrinkite mikroschemą ir registraciją Gyvūnų augintinių registre.
- Parsivežant iš kitos šalies, būtinas gyvūno augintinio pasas ir vakcinacija nuo pasiutligės.
Leidimas: vokiečių ilgaplaukis paukštšunis nėra įtrauktas į Lietuvos pavojingų šunų veislių sąrašą, todėl specialaus leidimo laikyti nereikia.
Patikimi veisėjai šuniukus paprastai atiduoda 8–10 savaičių amžiaus, jau vakcinuotus ir paženklintus mikroschema. Daugelis veisėjų pirmenybę teikia šeimininkams, kurie planuoja šunį naudoti medžioklei ar aktyviai sportuoti.
Rinkdamiesi šuniuką, atkreipkite dėmesį į tėvų darbines savybes ir charakterį. Ramūs, subalansuoti tėvai dažniausiai turi ramius ir lengvai dresuojamus palikuonis.