Kilmė ir istorija
Vokiečių trumpaplaukis paukštšunis išvestas XIX a. Vokietijoje. Vokiečių medžiotojai siekė sukurti universalų šunį, kuris galėtų dirbti visose medžioklės srityse: ieškoti ir nurodyti paukščius laukuose, parnešti juos iš vandens, sekti sužeistų žvėrių pėdsakus ir net saugoti namus.
Veislės pagrindą sudarė senieji vokiečių paukštšuniai, sukryžminti su anglų pointeriais ir kitais medžiokliniais šunimis. Rezultatas – greitas, ištvermingas, protingas šuo su puikia uosle ir gebėjimu dirbti ir sausumoje, ir vandenyje.
1872 m. buvo užregistruotas pirmasis veislės šuo, o XX a. pradžioje kurcharai jau buvo populiarūs visoje Europoje. Šiandien tai vienas populiariausių medžioklinių šunų pasaulyje, o Lietuvoje – vienas mėgstamiausių medžiotojų šunų.
Kurcharai buvo vieni pirmųjų medžioklinių šunų, kurių darbinės savybės buvo vertinamos oficialiuose bandymuose. Iki šiol Vokietijos veislės klubai daug dėmesio skiria darbinių savybių išsaugojimui.
Išvaizda
Kurcharas – vidutinio dydžio, raumeningas, atletiškas ir elegantiškas šuo, sukurtas greitai ir ilgai judėti. Galva sausa, gerai išdailinta, nosis ruda arba juoda. Akys vidutinio dydžio, tamsiai rudos, gyvos ir protingos išraiškos. Ausys plačios, aukštai įsodintos, nukarusios.
Kailis trumpas, tankus, šiurkštokas ir prigludęs. Dažniausios spalvos – ruda, ruda su baltomis žymėmis ir ruda marga (balta su rudais taškeliais). Taip pat pasitaiko juodų ir juodų margų šunų.
Kai kuriose šalyse medžiokliniams šunims uodegos trumpinamos, tačiau Lietuvoje uodegų kirpimas draudžiamas.
Patinai paprastai būna stambesni ir raumeningesni nei patelės. Letenos turi plėveles tarp pirštų, kurios padeda plaukti, o kailis greitai išdžiūsta po maudynių.
Charakteris ir temperamentas
Kurcharai yra draugiški, protingi, energingi ir labai prisirišę prie šeimos. Jie mėgsta būti šalia žmonių ir dalyvauti visose veiklose. Su vaikais kurcharai paprastai sutaria gerai, tačiau jauni šunys dėl energijos gali netyčia parversti mažą vaiką.
Su svetimais kurcharai paprastai būna draugiški arba šiek tiek santūrūs. Jie budrūs ir praneša apie svečius. Su kitais šunimis dažniausiai sutaria, tačiau dėl medžioklės instinkto gali vaikytis kates ir smulkius gyvūnus.
Būdingi iššūkiai: kurcharams reikia labai daug judėjimo ir veiklos. Be pakankamo krūvio jie tampa neramūs, destruktyvūs ir gali bandyti pabėgti. Jie sunkiai pakelia vienatvę. Jauni kurcharai gali būti labai energingi ir sunkiai valdomi.
Kurcharai labai stipriai prisiriša prie šeimininko ir nori būti šalia jo visą laiką. Namuose, gavę pakankamai veiklos, jie būna ramūs ir mėgsta ilsėtis šalia šeimos. Kurcharai dažnai vadinami „velkro šunimis“, nes visur seka šeimininką.
Medžioklėje kurcharai dirba atkakliai, nepaisydami oro sąlygų, o namuose – švelnūs ir žaismingi.
Dresūra ir socializacija
Kurcharai yra labai protingi ir gerai dresuojami, tačiau jiems reikia nuoseklaus šeimininko. Geriausiai veikia pozityvus skatinimas ir įvairios treniruotės.
Medžioklei kurcharai paprastai ruošiami nuo mažens: mokomi nurodyti paukščius, parnešti grobį ir sekti pėdsakus. Lietuvoje medžiotojų būreliai ir kinologų klubai rengia paukštinių šunų bandymus.
Jei kurcharas laikomas kaip šeimos šuo, jam būtina rasti veiklą: kanikrosą, bėgimą, dviračių žygius, uoslės darbą ar paieškos treniruotes.
Jauną kurcharą verta palaipsniui supažindinti su medžiokle: iš pradžių su paukščių kvapais ir sparnais, vėliau – su šūviais iš toli ir tik tada su tikra medžiokle. Svarbu, kad šuo nebijotų šūvio garso.
Jei kurcharas laikomas be medžioklės, labai svarbu rasti jam alternatyvią veiklą, kurioje jis galėtų naudoti uoslę ir greitį. Paieškos žaidimai, kanikrosas ar bėgimas su šeimininku padeda išvengti nuobodulio.
Priežiūra
- Kailis: šukuoti kartą per savaitę guminiu šepečiu.
- Maudymas: retai, tik pagal poreikį.
- Po medžioklės: patikrinti letenas, ausis ir kailį, ar nėra įpjovimų, dyglių ir erkių.
- Ausys, nagai, dantys: ausis tikrinti kas savaitę, nagus kirpti kas 3–4 savaites, dantis valyti reguliariai.
- Fizinis aktyvumas: mažiausiai 2 valandos intensyvios veiklos per dieną: bėgimas, plaukiojimas, medžioklė.
Kurcharai puikiai plaukia ir mėgsta vandenį. Kiemas turi būti aptvertas aukšta tvora, nes kurcharai gerai šokinėja. Žiemą ilgai būnant lauke ramybės būsenoje gali prireikti paltuko.
Medžioklės sezonu šuniui verta uždėti ryškią liemenę ar antkaklį, kad jį būtų lengviau pastebėti laukuose ir miške. Daug medžiotojų naudoja ir GPS sekiklius.
Mityba
Rekomenduojamas kokybiškas aktyviems šunims skirtas maistas su dideliu baltymų kiekiu. Suaugusiam 25–30 kg kurcharui paprastai reikia apie 350–450 g sauso maisto per dieną, o medžioklės sezonu – daugiau.
Kurcharai priklauso skrandžio apsisukimo rizikos grupei, todėl maistą duokite 2 kartus per dieną ir venkite intensyvaus krūvio prieš ir po ėdimo. Medžioklės dienomis maistą geriau duoti po darbo.
Ne sezono metu porcijas verta sumažinti, kad šuo nenutuktų.
Vanduo visada turi būti pasiekiamas, ypač medžioklės metu ir po jos. Vyresniems kurcharams porcijas verta sumažinti ir pereiti prie senjorams skirto maisto.
Sveikata ir paveldimos ligos
Dažniausios veislės sveikatos problemos:
- Klubų ir alkūnių sąnarių displazija
- Skrandžio apsisukimas
- Epilepsija
- Odos raudonoji vilkligė (eksfoliacinė)
- Akių vokų užsisukimas
- Traumos medžioklės metu
Kurcharai paprastai būna sveiki ir ištvermingi. Dažniausios problemos – sąnarių displazija ir skrandžio apsisukimas. Kaip ir kitiems gilios krūtinės šunims, kurcharams svarbu žinoti skrandžio apsisukimo požymius.
Eksfoliacinė odos raudonoji vilkligė – paveldima autoimuninė odos liga, pasireiškianti jauniems šunims odos lupimusi ir plaukų slinkimu. Ji nustatoma genetiniu testu.
Dėl aktyvaus gyvenimo būdo kurcharams dažnos traumos – įpjovimai, raumenų ir raiščių pažeidimai.
Rekomenduojami tėvų tyrimai: klubų (HD) ir alkūnių (ED) displazijos vertinimas, akių tyrimas, genetinis eksfoliacinės vilkligės testas.
Reguliarus profilaktinis patikrinimas, ypač prieš medžioklės sezoną, padeda laiku pastebėti sąnarių ir kitas ligas. Taip pat svarbu patikrinti skiepus ir apsaugą nuo erkių.
Pastebėjote neįprastus simptomus? Raskite veterinarijos kliniką savo mieste.
Šuniuko įsigijimas Lietuvoje
Lietuvoje kurcharų pasiūla gana didelė, ypač medžiotojų bendruomenėse. Šuniukas su kilmės dokumentais paprastai kainuoja apie 700–1 300 €.
- Pasidomėkite tėvų darbiniais diplomais ir medžiokliniais gebėjimais.
- Prašykite tėvų sąnarių tyrimų rezultatų.
- Pasitikrinkite mikroschemą ir registraciją Gyvūnų augintinių registre.
- Kurcharai dažnai atsiduria prieglaudose, kai šeimininkai neįvertina jų energijos.
Leidimas: vokiečių trumpaplaukis paukštšunis nėra įtrauktas į Lietuvos pavojingų šunų veislių sąrašą, todėl specialaus leidimo laikyti nereikia.
Atsakingas veisėjas šuniuką atiduoda ne jaunesnį nei 8–10 savaičių, su veterinariniu pasu, atliktais skiepais ir nukirmintą. Medžiotojams verta rinktis šuniuką iš tėvų, turinčių darbinius diplomus.