Kilmė ir istorija
Juodasis norvegų briedšunis kilęs iš Rytų Norvegijos ir pasienio su Švedija regionų, kur šimtmečius buvo naudojami juodi špicų tipo medžiokliniai šunys briedžių medžioklei. Jie buvo vertinami dėl greičio, judrumo ir ištvermės sunkiame miško reljefe.
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje norvegų kinologai ėmė kryptingai veisti juoduosius briedšunius ir atskyrė juos nuo pilkųjų. Veislė pripažinta Norvegijos kinologų klubo ir FCI. Ji yra kur kas retesnė už pilkąjį norvegų briedšunį ir daugiausia sutinkama Norvegijoje bei Švedijoje.
Medžioklėje juodasis briedšunis suranda briedį, sulaiko jį vietoje garsiai lodamas ir šokinėdamas aplink, kol prieis medžiotojas.
Juodųjų briedšunių populiacija visada buvo mažesnė nei pilkųjų, todėl Norvegijos veislės klubas daug dėmesio skiria genetinės įvairovės išsaugojimui ir darbinių savybių tikrinimui medžioklės bandymuose.
Išvaizda
Juodasis norvegų briedšunis – vidutinio dydžio, kompaktiškas, kvadratinio formato špicas. Jis mažesnis, lengvesnis ir aukštesnėmis kojomis nei pilkasis norvegų briedšunis. Galva pleišto formos, akys tamsiai rudos, ausys stačios ir smailios. Uodega aukštai įstatyta, užriesta žiedu ant nugaros.
Kailis dvigubas: tankus, šiurkštus dengiamasis plaukas ir minkštas poplaukis. Spalva – blizgi juoda; leidžiamos nedidelės baltos žymės ant krūtinės ir letenų.
Patinai užauga 46–49 cm, patelės – 43–46 cm.
Juodojo briedšunio judesiai lengvi, greiti ir ištvermingi. Šuniukai gimsta juodi, o kailis su amžiumi tampa tankesnis ir blizgesnis.
Ausys smailios ir labai judrios, akys – tamsios ir budrios.
Charakteris ir temperamentas
Juodasis norvegų briedšunis – drąsus, energingas, savarankiškas ir labai prisirišęs prie savo šeimos. Namuose jis dažniausiai būna draugiškas ir žaismingas, o lauke – aistringas medžiotojas.
Su vaikais paprastai sutaria gerai. Su svetimais – budrus, garsiai praneša apie svečius. Su kitais šunimis sutaria, jei socializuotas; medžioklės instinktas gali paskatinti vaikytis kates ir smulkius gyvūnus.
Būdingi iššūkiai: šis šuo labai daug ir garsiai loja. Jam reikia labai daug judėjimo ir darbo. Jis savarankiškas ir gali nereaguoti į šaukimą, užuodęs žvėrį.
Juodieji briedšuniai dažnai būna dar judresni ir energingesni už pilkuosius – jie greitai juda tankiame miške ir sugeba ilgai sulaikyti briedį lodami bei šokinėdami aplink jį. Namuose jie dažniausiai draugiški ir žaismingi.
Šie šunys labai prisiriša prie savo šeimos ir mėgsta būti įtraukti į visas veiklas. Jie nemėgsta ilgai likti vieni.
Šie šunys bręsta lėtai ir ilgai išlieka žaismingi bei išdykę – jiems reikia kantraus, nuoseklaus mokymo.
Juodieji briedšuniai paprastai gerai sutaria su kitais šunimis ir mėgsta šunų aikšteles, tačiau jų žaidimai gali būti triukšmingi.
Jie labai mėgsta sniegą ir šaltį – žiemą dažnai būna energingiausi.
Jie retai būna agresyvūs žmonėms.
Dresūra ir socializacija
Juodieji briedšuniai yra protingi, tačiau savarankiški. Geriausiai veikia ramus, nuoseklus pozityvus mokymas su skanėstais. Nuo mažens verta mokyti „tylos“ komandos.
Jiems tinka medžioklė, pėdsekystė, kanikrosas, agility ir žygiai.
Ankstyva socializacija su įvairiais žmonėmis, šunimis ir aplinkomis padeda užauginti pasitikintį šunį. Atšaukimo komandą reikia mokyti nuo mažens.
Juodiesiems briedšuniams patinka pėdsekystė ir uoslės užduotys – tai puikus būdas protiškai juos pavargdinti ne medžioklės sezono metu.
Priežiūra
- Kailis: šukuoti 1–2 kartus per savaitę, šėrimosi metu – kasdien.
- Kirpimas: dvigubo kailio kirpti negalima.
- Maudymas: retai – tik pagal poreikį.
- Nagai ir dantys: nagus kirpti kas 3–4 savaites, dantis valyti reguliariai.
- Fizinis aktyvumas: 2 valandos per dieną: ilgi žygiai, bėgiojimas, medžioklė.
Juodasis briedšunis puikiai toleruoja šaltį, tačiau karštą vasarą jam reikia pavėsio. Juodas kailis saulėje greitai įkaista.
Šėrimosi metu šuo netenka daug poplaukio – tuo metu verta naudoti pavilnės šepetį. Po medžioklės ar žygių miške reikia patikrinti letenas ir kailį dėl erkių bei sužeidimų.
Protinei veiklai tinka uoslės kilimėliai, pėdsekystė ir slėpynės.
Nagus reikia kirpti reguliariai, o plaukus tarp letenų pagalvėlių – apkirpti, kad žiemą tarp jų nesikauptų sniegas. Juodas kailis saulėje gali šiek tiek išblukti – tai normalu.
Kasdienybė: juodajam briedšuniui reikia ilgų pasivaikščiojimų miške, bėgiojimo ir uoslės užduočių kasdien. Medžioklės sezono metu jis džiaugsis darbu, o ne sezono metu – žygiais ir sportu.
Mityba
Rekomenduojamas kokybiškas aktyviems vidutinių veislių šunims skirtas maistas. 19 kg šuniui paprastai reikia apie 230–310 g sauso maisto per dieną.
Briedšuniai mėgsta ėsti ir linkę nutukti, jei mažai juda, todėl porcijas verta matuoti.
Šuniukus verta šerti 3–4 kartus per dieną, suaugusius – du kartus.
Kokybiškas maistas su omega-3 riebalų rūgštimis padeda palaikyti kailio blizgesį.
Sveikata ir paveldimos ligos
Dažniausios veislės sveikatos problemos:
- Klubų sąnarių displazija
- Progresuojanti tinklainės atrofija (PRA)
- Inkstų ligos
- Hipotireozė
- Nutukimas
- Riebalinių liaukų cistos
Juodasis norvegų briedšunis paprastai yra sveikas ir ištvermingas. Pasitaiko klubų displazijos, akių ligų ir inkstų ligų. Mažai judantys šunys linkę nutukti.
Rekomenduojami tėvų tyrimai: klubų (HD) vertinimas, akių tyrimas.
Reguliarūs veterinaro patikrinimai ir skiepai padeda išlaikyti šunį sveiką. Medžiokliniams šunims ypač svarbi apsauga nuo erkių, nes Lietuvoje dažnos erkių platinamos ligos.
Pastebėjote neįprastus simptomus? Raskite veterinarijos kliniką savo mieste.
Šuniuko įsigijimas Lietuvoje
Lietuvoje juodųjų norvegų briedšunių praktiškai nėra – šuniukų tenka ieškoti Norvegijoje ar Švedijoje. Šuniukas su kilmės dokumentais paprastai kainuoja apie 800–1 500 €, o dažnai tenka laukti eilėje.
- Rinkitės veisėją, registruotą Norvegijos kinologų klube (NKK) ar kitos FCI narės organizacijoje.
- Prašykite tėvų sąnarių tyrimų rezultatų.
- Pamatykite šuniuko tėvus ir įvertinkite jų temperamentą.
- Parsivežant iš kitos šalies, būtinas gyvūno augintinio pasas ir vakcinacija nuo pasiutligės.
- Pasitikrinkite mikroschemą ir registraciją Gyvūnų augintinių registre.
Leidimas: juodasis norvegų briedšunis nėra įtrauktas į Lietuvos pavojingų šunų veislių sąrašą, todėl specialaus leidimo laikyti nereikia.
Kam tinka: medžiotojams ir labai aktyviems žmonėms, gyvenantiems kaime. Kam netinka: daugiabučių gyventojams ir tiems, kurie nepakenčia lojimo.
Patikimi veisėjai šuniukus atiduoda ne anksčiau kaip 8 savaičių amžiaus. Norvegijos veisėjai dažnai teikia pirmenybę medžiotojams, todėl verta iš anksto paaiškinti, kaip šuo bus naudojamas.
