Kilmė ir istorija
Norvegų briedšunis laikomas viena seniausių Europos šunų veislių. Norvegijoje rasta šunų liekanų, panašių į briedšunio, kurių amžius siekia tūkstančius metų. Vikingai šiuos šunis laikė savo palydovais – jų kaulai randami vikingų kapuose kartu su ginklais ir kitomis vertybėmis.
Briedšuniai buvo naudojami briedžių ir lokių medžioklei Skandinavijos miškuose. Jų darbo būdas ypatingas: šuo suranda briedį, sulaiko jį vietoje lojimu ir sukinėdamasis aplink, kol prieina medžiotojas. Briedšuniai taip pat saugojo sodybas, gyvulius ir lydėjo ūkininkus.
Pirmasis veislės standartas parengtas Norvegijoje 1877 m., kai buvo surengta pirmoji medžioklinių šunų paroda. Šiandien norvegų briedšunis yra Norvegijos nacionalinis šuo ir vis dar naudojamas medžioklėje, nors dažnai laikomas ir kaip šeimos kompanionas.
Norvegijoje, Jarėno apylinkėse, rasta šunų skeletų, kurie, manoma, labai panašūs į šiuolaikinį briedšunį. Norvegų sagose taip pat minimi pilki šunys, lydėję vikingus kelionėse ir medžioklėse.
Išvaizda
Norvegų briedšunis – vidutinio dydžio, kompaktiškas, tvirtas, kvadratinio sudėjimo špicas. Galva pleištiška, plati tarp ausų. Akys ovalios, tamsiai rudos, gyvos išraiškos. Ausys aukštai įsodintos, stačios, smailios, labai judrios.
Kūnas trumpas, krūtinė gili ir plati, nugara tiesi ir stipri. Uodega aukštai įsodinta, tankiai apaugusi, tvirtai užriesta ant nugaros.
Kailis dvigubas: šiurkštus, tiesus, tankus viršutinis kailis ir minkšta, vilnonė pavilnė. Ant kaklo ir krūtinės – apykaklė. Spalva pilka su juodais plaukų galiukais, kurie sudaro tamsesnį „balną“; krūtinė, pilvas, kojos ir uodegos apačia šviesesni. Ant snukio – tamsi kaukė. Egzistuoja ir juodasis norvegų briedšunis, tačiau tai atskira veislė.
Judėdamas norvegų briedšunis atrodo lengvas ir tvirtas, galintis ilgai judėti nepavargdamas. Jo stačios, judrios ausys ir tvirtai užriesta uodega yra tipiški Skandinavijos špicų bruožai.
Charakteris ir temperamentas
Norvegų briedšuniai yra drąsūs, ištikimi, draugiški ir labai prisirišę prie savo šeimos. Su artimaisiais jie meilūs ir žaismingi, paprastai gerai sutaria su vaikais. Su svetimais būna budrūs ir garsiai praneša apie atvykusius, tačiau dažniausiai neagresyvūs.
Briedšuniai savarankiški – jie dirbo toli nuo medžiotojo ir patys priimdavo sprendimus. Su kitais šunimis paprastai sutaria, nors patinai gali būti dominuojantys. Medžioklės instinktas stiprus.
Būdingi iššūkiai: norvegų briedšuniai labai daug loja – tai jų darbo dalis. Jie gali būti užsispyrę ir išbandyti šeimininko ribas. Pajutę žvėries kvapą, gali nubėgti ir nepaklusti.
Aktyviai šeimai ar medžiotojui norvegų briedšunis yra ištikimas, drąsus ir ištvermingas kompanionas.
Kasdieniame gyvenime norvegų briedšunis yra linksmas, draugiškas ir labai budrus šuo. Jis mėgsta ilgus žygius miške, uostinėjimą ir šeimos veiklas. Daugelis šeimininkų sako, kad briedšuniai turi puikų humoro jausmą ir yra labai „kalbūs“ – jie loja, urzgia ir skleidžia įvairius garsus, kai nori ką nors pasakyti. Namuose, gavęs pakankamai veiklos, briedšunis ramiai ilsisi.
Briedšuniai labai prisiriša prie šeimos ir mėgsta būti šalia žmonių.
Dresūra ir socializacija
Norvegų briedšuniai yra protingi, tačiau savarankiški ir kartais užsispyrę. Dresūrai reikia nuoseklaus, ramaus šeimininko. Geriausiai veikia pozityvus skatinimas ir skanėstai – briedšuniai labai motyvuoti maistu.
Socializacija nuo mažens padeda išvengti dominavimo su kitais šunimis. Labai svarbu mokyti komandos „tylėk“ ir atšaukimo.
Briedšuniams tinka medžioklė, pėdsekystė, kanikrosas, agility ir uoslės darbas.
Briedšuniai geriausiai mokosi, kai treniruotės trumpos, įdomios ir su skanėstais. Jie greitai nuobodžiauja nuo kartojimo, todėl verta keisti užduotis.
Svarbu nuo mažens mokyti šuniuką eiti su pavadėliu netempiant, nes suaugęs briedšunis yra stiprus ir, pajutęs žvėries kvapą, gali staigiai trūktelti.
Priežiūra
- Kailis: šukuoti 1–2 kartus per savaitę, šėrimosi metu (du kartus per metus) – kasdien.
- Kirpimas: nekirpkite – dvigubas kailis apsaugo nuo šalčio ir karščio.
- Maudymas: retai, kailis savaime atstumia purvą ir mažai kvepia.
- Ausys, nagai, dantys: ausis tikrinti kas savaitę, nagus kirpti kas 3–4 savaites, dantis valyti reguliariai.
- Fizinis aktyvumas: 1–1,5 valandos per dieną: ilgi žygiai, bėgimas, medžioklė.
Norvegų briedšuniai puikiai pakelia Lietuvos žiemą ir mėgsta sniegą. Vasarą jiems reikia pavėsio ir vandens.
Kiemas turi būti patikimai aptvertas, nes briedšuniai gali nubėgti paskui žvėries kvapą.
Šėrimosi metu briedšuniai praranda labai daug pavilnės, todėl verta turėti pavilnės grėbliuką ir šukuoti šunį lauke. Kitu metu kailis labai lengvai prižiūrimas.
Po žygių miške apžiūrėkite šunį dėl erkių ir varnalėšų, ypač tankioje pavilnėje ant kaklo ir uodegos.
Mityba
Rekomenduojamas kokybiškas vidutinių veislių aktyviems šunims skirtas maistas. Suaugusiam 22–24 kg briedšuniui paprastai reikia apie 250–330 g sauso maisto per dieną.
Norvegų briedšuniai labai mėgsta ėsti ir linkę nutukti, todėl porcijas būtina matuoti, o skanėstus įskaičiuoti į paros normą.
Maistą duokite 2 kartus per dieną, šuniukus – 3–4 kartus.
Interaktyvūs dubenėliai ar maisto žaislai padeda sulėtinti ėdimą ir apsaugoti nuo per didelio svorio. Briedšuniai dažnai maldauja maisto, todėl svarbu laikytis aiškių taisyklių.
Sveikata ir paveldimos ligos
Dažniausios veislės sveikatos problemos:
- Klubų sąnarių displazija
- Progresuojanti tinklainės atrofija (PRA)
- Fankonio sindromas
- Riebalinės cistos ir odos navikai
- Hipotireozė
- Nutukimas
Norvegų briedšuniai paprastai gyvena ilgai ir yra tvirti. Dažniausios problemos – klubų displazija ir akių ligos, ypač tinklainės atrofija.
Fankonio sindromas – inkstų liga, kai su šlapimu netenkama gliukozės ir kitų medžiagų; pasireiškia padidėjusiu troškuliu ir šlapinimusi. Riebalinės cistos ir gerybiniai odos navikai taip pat dažni.
Reguliarus profilaktinis patikrinimas kartą per metus padeda laiku pastebėti ligas.
Rekomenduojami tėvų tyrimai: klubų (HD) displazijos vertinimas, akių tyrimas, skydliaukės funkcijos tyrimas.
Briedšuniams būdingos riebalinės cistos dažniausiai yra nekenksmingos, tačiau pastebėjus naują gumbą ar patinimą verta parodyti veterinarui.
Pastebėjote neįprastus simptomus? Raskite veterinarijos kliniką savo mieste.
Šuniuko įsigijimas Lietuvoje
Lietuvoje norvegų briedšunių veislynų yra nedaug, todėl šuniuko dažnai ieškoma Skandinavijos šalyse ar Suomijoje. Šuniukas su kilmės dokumentais paprastai kainuoja apie 900–1 500 €.
- Prašykite tėvų klubų ir akių tyrimų rezultatų.
- Jei planuojate medžioti, rinkitės šuniuką iš darbinių tėvų.
- Pasitikrinkite mikroschemą ir registraciją Gyvūnų augintinių registre.
- Parsivežant iš kitos šalies, būtinas gyvūno augintinio pasas ir vakcinacija nuo pasiutligės.
Leidimas: norvegų briedšunis nėra įtrauktas į Lietuvos pavojingų šunų veislių sąrašą, todėl specialaus leidimo laikyti nereikia.
Rinkdamiesi šuniuką, pasikalbėkite su veisėju apie savo tikslus – medžioklinių linijų šunys energingesni ir turi stipresnį medžioklės instinktą.
Parsivežant šuniuką iš kitos ES šalies, nepamirškite, kad šuniukas turi būti paskiepytas nuo pasiutligės ir turėti ES gyvūno augintinio pasą.