Kilmė ir istorija
Burgoso perdigeras yra sena Ispanijos veislė, kilusi iš Kastilijos ir Leono regiono, Burgoso provincijos. Manoma, kad jis kilo iš senųjų ispanų paukštšunių, kurie viduramžiais buvo naudojami kurapkų medžioklei. Ispanų tapytojų, pavyzdžiui, Velázquezo ir Goyos, paveiksluose galima matyti panašius šunis.
Burgoso perdigeras buvo vertinamas už gebėjimą medžioti tiek paukščius, tiek smulkius žvėris – kiškius ir net stirnas. Jis dirba lėčiau nei anglų pointeris, tačiau atkakliai ir sistemingai.
Po Ispanijos pilietinio karo veislė beveik išnyko. XX a. viduryje Ispanijos veisėjai ją atkūrė. Šiandien Burgoso perdigeras vis dar retas, tačiau populiarėja tarp Ispanijos medžiotojų.
Ispanijoje Burgoso perdigeras laikomas nacionaliniu paveldu, o veislės klubas aktyviai rūpinasi jos populiarinimu ir sveikatos kontrole.
Išvaizda
Burgoso perdigeras – stambus, tvirtas, raumeningas šuo, šiek tiek ilgesnis nei aukštis. Galva didelė, plati, su laisva oda ir pagurkliu. Akys tamsiai rudos, su švelnia, liūdna išraiška. Ausys ilgos, nukarusios.
Kūnas tvirtas, krūtinė gili ir plati, nugara tiesi. Kojos tvirtos. Uodega vidutinio ilgio.
Kailis trumpas, tankus ir lygus. Spalva kepenų ruda su balta ar kepenų ruda marga.
Burgoso perdigero judesiai lėti, tačiau galingi ir ištvermingi. Patinai pastebimai stambesni ir masyvesni nei patelės. Laisva oda ant galvos ir kaklo suteikia šuniui rimtą, šiek tiek liūdną išraišką.
Burgoso perdigero kailis visada trumpas ir tankus, o margas piešinys kiekvienam šuniui unikalus.
Patelės paprastai lengvesnio sudėjimo nei patinai.
Charakteris ir temperamentas
Burgoso perdigerai yra ramūs, švelnūs, protingi ir labai prisirišę prie savo šeimos. Su vaikais jie puikiai sutaria. Su kitais šunimis ir gyvūnais paprastai sutaria.
Su svetimais Burgoso perdigerai draugiški ar šiek tiek santūrūs.
Būdingi iššūkiai: Burgoso perdigerams reikia daug veiklos. Jie seilėjasi dėl laisvų lūpų. Medžioklės instinktas stiprus.
Kasdieniame gyvenime Burgoso perdigeras yra ramus, švelnus ir ištikimas šeimos narys.
Burgoso perdigerai yra ramūs ir subalansuoti šunys, gerai prisitaikantys prie šeimos gyvenimo. Namuose jie mėgsta ilsėtis, o lauke – dirbti ir tyrinėti. Jie labai švelnūs su vaikais ir paprastai kantrūs net su triukšmingais žaidimais.
Medžioklėje Burgoso perdigerai dirba lėčiau, tačiau sistemingai ir atkakliai. Jie nurodo paukščius stovėdami, o vėliau gali juos atnešti tiek iš sausumos, tiek iš vandens.
Burgoso perdigerai paprastai gerai sutaria su kitais šunimis ir šeimos gyvūnais. Su svetimais žmonėmis jie draugiški ar šiek tiek santūrūs, tačiau neagresyvūs.
Burgoso perdigerai labai jautriai reaguoja į šeimininko balsą – griežtas tonas juos gali įskaudinti, o pagyrimas – motyvuoti dirbti dar geriau.
Dresūra ir socializacija
Burgoso perdigerai yra protingi ir nori įtikti, todėl mokosi gana lengvai. Geriausiai veikia pozityvus skatinimas.
Jiems tinka medžioklė, paieška ir pėdsekystė.
Medžioklei skirtus šuniukus verta palaipsniui pratinti prie paukščių kvapų, vandens ir šūvio garso. Socializacija nuo mažens padeda išugdyti pasitikintį savimi šunį.
Treniruotės turi būti ramios ir nuoseklios. Burgoso perdigerai gerai reaguoja į pagyrimą ir skanėstus. Pasivaikščiojimuose miške rekomenduojama naudoti ilgą pavadėlį, kol šuo išmoksta patikimai grįžti.
Priežiūra
- Kailis: kartą per savaitę nuvalyti guminiu šepečiu.
- Ausys: tikrinti ir valyti kas savaitę.
- Nagai ir dantys: nagus kirpti kas 3–4 savaites, dantis valyti reguliariai.
- Fizinis aktyvumas: 1,5–2 valandos per dieną: bėgimas, paieškos užduotys.
Burgoso perdigerams labai patinka uostymo žaidimai ir paieškos užduotys. Kadangi jie seilėjasi, po gėrimo verta nuvalyti snukį.
Lietuvoje medžioklė su šunimis leidžiama tik medžioklės sezono metu ir laikantis Medžioklės taisyklių, todėl ne medžioklės metu šuns nevertėtų leisti laisvai bėgioti miške. Saugiausia vieta laisvam bėgiojimui – aptvertos šunų aikštelės.
Burgoso perdigerams labiausiai tinka kaimas ar priemiestis su kiemu. Jiems labai patinka ilgi pasivaikščiojimai laukuose ir miškuose, kur gali naudoti uoslę.
Po pasivaikščiojimų miške verta patikrinti kailį ir ausis dėl erkių ir įbrėžimų.
Kaip ir dauguma paukštinių šunų, šis šuo geriausiai jaučiasi šeimoje, kuri mėgsta aktyvų laisvalaikį gamtoje. Dviejų valandų kasdienis krūvis gali atrodyti daug, tačiau jį galima paskirstyti: rytinis pasivaikščiojimas, vakarinis bėgimas ir trumpa uostymo užduotis namuose.
Mityba
Rekomenduojamas kokybiškas didelių aktyvių veislių šunims skirtas maistas. Suaugusiam 28 kg Burgoso perdigerui paprastai reikia apie 330–430 g sauso maisto per dieną.
Dėl gilios krūtinės venkite krūvio po ėdimo.
Šuniukams iki 12–18 mėnesių būtinas kokybiškas didelių veislių šuniukų maistas. Burgoso perdigerai mėgsta ėsti, todėl porcijas verta matuoti, o skanėstus įskaičiuoti į dienos racioną.
Dirbantiems medžioklėje šunims sezono metu gali prireikti daugiau maisto.
Sveikata ir paveldimos ligos
Dažniausios veislės sveikatos problemos:
- Klubų sąnarių displazija
- Ausų uždegimai
- Akių vokų problemos
- Skrandžio apsisukimas
- Nutukimas
- Traumos
Burgoso perdigerai paprastai yra sveiki šunys. Dažniausios problemos – klubų displazija ir ausų uždegimai.
Rekomenduojami tėvų tyrimai: klubų (HD) displazijos vertinimas.
Ilgos ausys blogai vėdinasi, todėl jas verta kas savaitę apžiūrėti ir išvalyti. Dėl gilios krūtinės po ėdimo verta leisti šuniui pailsėti bent valandą.
Burgoso perdigerai paprastai gyvena ilgai, jei palaikomas liekni kūno svoris ir reguliarus fizinis aktyvumas. Vyresniems šunims verta stebėti sąnarių būklę.
Pastebėjote neįprastus simptomus? Raskite veterinarijos kliniką savo mieste.
Šuniuko įsigijimas Lietuvoje
Burgoso perdigerų veislynų daugiausia yra Ispanijoje. Šuniukas su kilmės dokumentais paprastai kainuoja apie 800–1 400 €.
- Prašykite tėvų sąnarių tyrimų rezultatų.
- Pasitikrinkite mikroschemą ir registraciją Gyvūnų augintinių registre.
- Parsivežant iš kitos šalies, būtinas gyvūno augintinio pasas ir vakcinacija nuo pasiutligės.
Leidimas: Burgoso perdigeras nėra įtrauktas į Lietuvos pavojingų šunų veislių sąrašą, todėl specialaus leidimo laikyti nereikia.
Kadangi veislė reta, laukimo eilė veislynuose gali trukti kelis mėnesius. Patikimi veisėjai šuniukus paprastai atiduoda 8–10 savaičių amžiaus, jau vakcinuotus ir paženklintus mikroschema.
Rinkdamiesi šuniuką, atkreipkite dėmesį į tėvų charakterį ir darbines savybes. Ispanijos veislės klubas gali padėti rasti patikimą veisėją.
