Vokiečių špicas (didysis, vidutinis, mažasis)

Kilmė ir istorija

Vokiečių špicai laikomi vienais seniausių Vidurio Europos šunų – panašūs šunys buvo paplitę dar viduramžiais, o jų protėviai siejami su pirmykščiais šiaurės šunimis. Špicai gyveno ūkiuose, vynuogynuose ir prie laivų, kur saugojo turtą ir lodami pranešdavo apie artėjančius žmones. Jie nebuvo medžiokliniai – dėl silpno medžioklės instinkto špicai neklajodavo ir likdavo prie namų.

Skirtingų dydžių špicai buvo veisiami skirtinguose Vokietijos regionuose: didieji – ūkiuose, vidutiniai – miestuose ir prie vynuogynų, mažieji – kaip kompanionai. XVIII–XIX a. špicai išpopuliarėjo ir tarp aukštuomenės; mažuosius špicus pamėgo Anglijos karališkoji šeima.

FCI viename standarte apjungia penkis vokiečių špico dydžius: vilkšpicą (keeshondą), didįjį, vidutinį, mažąjį ir nykštukinį (pomeranietį).

Išvaizda

Vokiečių špicas – kvadratinio formato šuo su lapę primenančia galva, smailiomis stačiomis trikampėmis ausimis ir tamsiomis, gyvomis akimis. Ypač būdingas puikus kailis: ilgi, tiesūs, atsikišę dengiamieji plaukai ir tankus vatos tipo poplaukis. Aplink kaklą kailis sudaro į liūto karčius panašią apykaklę, o puri uodega nešiojama užriesta ant nugaros.

Didysis špicas užauga 46–50 cm, vidutinis – 34–38 cm, mažasis – 27–31 cm. Leidžiamos spalvos priklauso nuo dydžio: didysis gali būti baltas, juodas ar rudas, o vidutinis ir mažasis – ir oranžinis, pilkas, kreminis, sabalo, juodai įdegęs ar margas.

Judesiai lengvi, spyruokliuojantys, šuo atrodo išdidus ir pasitikintis.

Kailio spalvų įvairovė priklauso nuo dydžio: pavyzdžiui, oranžiniai ir kreminiai šunys dažniausiai būna tarp mažųjų ir vidutinių špicų, o didieji – balti, juodi ar rudi. Šuniukų kailis iš pradžių būna pūkuotas ir minkštas, o suaugusio špico kailis visiškai susiformuoja tik apie 2 metus.

Charakteris ir temperamentas

Vokiečių špicai yra gyvi, budrūs, protingi ir labai prisirišę prie savo šeimos. Jie mėgsta būti šalia savo žmonių, dalyvauti kasdienėje veikloje ir dažnai seka šeimininką po namus. Su šeima špicas būna žaismingas ir meilus.

Su svetimais špicai paprastai santūrūs ir įtarūs – tai natūralūs sargai, kurie garsiai praneša apie kiekvieną atvykėlį. Šuo dažnai apsipranta tik tada, kai pamato, kad šeimininkas svečią priima.

Su vaikais špicai paprastai sutaria, ypač su vyresniais, kurie gerbia šuns ribas. Su katėmis ir kitais gyvūnais sutaria gerai, nes medžioklės instinktas silpnas.

Būdingi iššūkiai: svarbiausias iššūkis – lojimas. Be mokymo špicas gali loti dėl kiekvieno garso. Kailis smarkiai šeriasi, ypač sezono metu.

Vokiečių špicai labai prisiriša prie namų ir retai bando pabėgti – šią savybę jie išsaugojo nuo tų laikų, kai saugojo ūkius ir laivus. Jie mėgsta stebėti aplinką nuo palangės ar aukštesnės vietos ir garsiai praneša apie viską, kas vyksta.

Vidutiniai ir mažieji špicai dažnai būna tikri „šeimos linksmintojai“ – jie mėgsta žaisti, išmokti triukų ir būti dėmesio centre.

Dresūra ir socializacija

Vokiečių špicai yra protingi ir gana lengvai mokosi, jei treniruotės yra trumpos, linksmos ir pagrįstos pozityviu skatinimu. Jie jautrūs šeimininko tonui, todėl griežtumas ne padeda.

Nuo mažens verta mokyti „tylos“ komandos ir apdovanoti ramų elgesį. Špicams tinka triukai, paklusnumas, agility ir dog dancing.

Špicus verta nuo mažens pratinti prie šukavimo, nagų kirpimo ir veterinaro apžiūrų – suaugę jie tokias procedūras priima daug ramiau. Šuniukų mokykla padeda ne tik išmokyti komandų, bet ir sumažinti budrumą svetimų atžvilgiu.

Priežiūra

• Kailis: šukuoti 2–3 kartus per savaitę, šėrimosi metu – kasdien.
• Kirpimas: kailio trumpai kirpti negalima; apkirpti tik letenas ir aplink užpakalį.
• Maudymas: retai – kas 2–3 mėnesius ar pagal poreikį.
• Nagai ir dantys: nagus kirpti kas 3–4 savaites, dantis valyti kelis kartus per savaitę.
• Fizinis aktyvumas: mažajam – 30–45 minutės, vidutiniam ir didžiajam – apie valandą per dieną.

Špico kailis turi „savaiminio išsivalymo“ savybę – išdžiūvęs purvas lengvai iškrenta. Svarbiausia reguliariai iššukuoti poplaukį, kad nesusidarytų vėlių už ausų ir ant užpakalinių kojų.

Šukuojant geriausia naudoti šepetį su ilgais dantukais ir šukas, šukuojant prieš plauko augimo kryptį – taip pasiekiamas poplaukis. Šėrimosi metu (dažniausiai pavasarį ir rudenį) poplaukis krenta gausiai, todėl tuo metu šukuoti reikia kasdien.

Mityba

Rekomenduojamas kokybiškas šuns dydžiui pritaikytas maistas. 9 kg vidutiniam špicui paprastai reikia apie 120–160 g sauso maisto per dieną, 5 kg mažajam – apie 70–100 g.

Špicai gali būti išrankūs ir linkę nutukti, jei gauna per daug skanėstų. Po puriu kailiu antsvorį sunku pastebėti, todėl šunį verta reguliariai sverti.

Šuniukus verta šerti 3–4 kartus per dieną, o suaugusius – du kartus.

Sveikata ir paveldimos ligos

Dažniausios veislės sveikatos problemos:

• Girnelės išnirimas
• Alopecija X (kailio slinkimas)
• Dantų ligos
• Progresuojanti tinklainės atrofija (PRA)
• Epilepsija
• Klubų sąnarių displazija (didžiajam)

Vokiečių špicai paprastai sveiki ir ilgaamžiai – dažnai gyvena 14–16 metų. Mažiesiems ir vidutiniams dažniausiai pasitaiko girnelės išnirimas ir dantų ligos, didiesiems – klubų displazija.

Veislei būdinga alopecija X – nežinomos kilmės kailio slinkimas, dažniausiai ant liemens ir užpakalinių kojų. Pasitaiko ir akių ligų bei epilepsijos.

Rekomenduojami tėvų tyrimai: girnelių patikrinimas, akių tyrimas, didiesiems – klubų (HD) vertinimas.

Reguliarūs veterinaro patikrinimai ir profesionalus dantų valymas kas 1–2 metus padeda mažiesiems špicams išlaikyti sveikus dantis iki senatvės.

Šuniuko įsigijimas Lietuvoje

Lietuvoje vokiečių špicų veisėjų yra keletas, ypač mažųjų ir vidutinių. Šuniukas su kilmės dokumentais paprastai kainuoja apie 700–1 800 €. Kartais pomeraniečiai parduodami kaip „mažieji špicai“ ir atvirkščiai – kilmės dokumentuose turi būti nurodytas tikslus dydis.

• Rinkitės veisėją, registruotą Lietuvos kinologų draugijoje ar kitos FCI narės organizacijoje.
• Prašykite tėvų girnelių ir akių tyrimų rezultatų.
• Pamatykite šuniuko tėvus arba bent mamą.
• Parsivežant iš kitos šalies, būtinas gyvūno augintinio pasas ir vakcinacija nuo pasiutligės.
• Pasitikrinkite mikroschemą ir registraciją Gyvūnų augintinių registre.

Leidimas: vokiečių špicas nėra įtrauktas į Lietuvos pavojingų šunų veislių sąrašą, todėl specialaus leidimo laikyti nereikia.

Didieji špicai Lietuvoje labai reti, todėl jų tenka ieškoti Vokietijoje, Čekijoje ar Nyderlanduose.