Kilmė ir istorija
Vilkšpicas yra vienas seniausių Europos špicų, kilęs iš senųjų šiaurės Europos špicų. Vokietijoje šie šunys šimtmečius saugojo ūkius, o Nyderlanduose – baržas ir laivus kanaluose ir Reino upėje. Dėl to juos kartais vadina „baržų šunimis“.
Pavadinimas „keeshond“ susijęs su XVIII a. Nyderlandų istorija. Patriotų partijos lyderis Cornelis (Kees) de Gyselaer turėjo tokį šunį, kuris tapo patriotų simboliu kovoje su Oranžų dinastijos šalininkais. Po patriotų pralaimėjimo daugelis žmonių atsikratė šių šunų, kad nebūtų tapatinami su pralaimėjusia puse, todėl veislės populiarumas sumažėjo.
XX a. trečiajame dešimtmetyje Nyderlandų entuziastai ėmė atkurti veislę, o netrukus ji išpopuliarėjo ir Didžiojoje Britanijoje. FCI vilkšpicą priskiria vokiečių špicų veislių grupei, kurioje jis yra didžiausias. Daugelyje šalių jis vadinamas keeshond.
Vilkšpicai buvo ypač vertinami Nyderlandų laivininkų – jie gyveno baržose, saugojo jas nuo vagių ir pranešdavo apie artėjančius laivus. Būdami nedideli, jie neužėmė daug vietos, tačiau buvo budrūs ir ištikimi. Dėl šios priežasties Nyderlanduose veislė ilgai buvo laikoma liaudies šunimi.
Vokietijoje vilkšpicai buvo populiarūs ūkiuose ir vynuogynuose, kur saugojo kiemus ir pranešdavo apie svečius.
Išvaizda
Vilkšpicas – vidutinio dydžio, kvadratinio formato, kompaktiškas šuo. Galva pleišto formos, su trumpu snukiu. Akys migdolo formos, tamsios. Būdingas veislės bruožas – „akiniai“: tamsi linija nuo akies išorinio kampo link ausies ir šviesesni plaukai aplink akis, sudarantys akinių įspūdį. Ausys mažos, trikampės, stačios.
Kūnas kompaktiškas, krūtinė gili. Uodega aukštai įsodinta, gausiai apaugusi, susukta ant nugaros.
Kailis dvigubas: viršutinis plaukas ilgas, tiesus ir atsistojęs, pavilnė labai tanki ir vatinė. Ant kaklo ir krūtinės susidaro gausi „karčių“ apykaklė. Spalva vilko pilka – sidabriškai pilki plaukai su juodais galiukais. Snukis, ausys ir uodegos galiukas tamsesni, kojos ir pilvas šviesesni.
Vilkšpicų patinai paprastai būna stambesni ir turi gausesnę apykaklę nei patelės. Šuniukai gimsta tamsūs, o būdingas pilkas atspalvis ir „akiniai“ išryškėja augant. Kailis visiškai susiformuoja apie 2 metų amžiaus.
Charakteris ir temperamentas
Vilkšpicai yra linksmi, draugiški, protingi ir labai prisirišę prie šeimos. Jie dažnai vadinami „besišypsančiais šunimis“, nes jų išraiška primena šypseną. Su vaikais jie puikiai sutaria ir mėgsta žaisti.
Su kitais šunimis ir gyvūnais vilkšpicai paprastai sutaria. Su svetimais jie gali būti šiek tiek santūrūs, tačiau greitai susidraugauja. Jie yra puikūs „skambučiai“ – apie kiekvieną svečią praneša lojimu, tačiau nėra agresyvūs sargai.
Būdingi iššūkiai: vilkšpicai mėgsta loti, todėl nuo mažens verta mokyti šuniuką nusiraminti. Jie gausiai šeriasi, ypač pavasarį ir rudenį. Vilkšpicai nemėgsta būti ilgai vieni ir gali pradėti nuobodžiauti.
Kasdieniame gyvenime vilkšpicas yra linksmas, dėmesingas ir labai šeimai atsidavęs kompanionas, kuris mėgsta būti visų veiklų centre.
Vilkšpicai labai jautriai reaguoja į šeimos nuotaiką ir dažnai bando nuraminti liūdintį žmogų – priglunda, deda galvą ant kelių. Dėl šios savybės jie Nyderlanduose ir JAV populiarūs kaip terapiniai šunys ligoninėse ir senelių namuose.
Vilkšpicai mėgsta būti šeimos dėmesio centre ir gali „kalbėti“ – urgzti ar burbėti, kai nori dėmesio. Tai nėra agresija, o tiesiog bendravimo būdas.
Dresūra ir socializacija
Vilkšpicai yra protingi, nori įtikti ir greitai mokosi. Geriausiai veikia pozityvus skatinimas ir žaidimais paremtos treniruotės. Jie gerai pasirodo paklusnumo, agility ir triukų užsiėmimuose.
Socializacija nuo mažens padeda išvengti perdėto lojimo ir baimingumo.
Vilkšpicai dažnai dirba terapiniais šunimis dėl draugiško ir ramaus būdo.
Vilkšpicą verta nuo mažens mokyti komandos „tylos“ – už ramų elgesį apdovanoti, o lojimo neskatinti dėmesiu. Taip pat svarbu mokyti šuniuką būti vienam trumpą laiką, palaipsniui ilginant.
Priežiūra
- Kailis: šukuoti 2–3 kartus per savaitę iki pat odos; šėrimosi metu – kasdien.
- Kirpimas: nekirpkite – kirpimas gali pažeisti kailio struktūrą. Apkarpykite tik plaukus aplink letenas.
- Maudymas: retai, kelis kartus per metus.
- Ausys, nagai, dantys: ausis tikrinti kas savaitę, nagus kirpti kas 3–4 savaites, dantis valyti reguliariai.
- Fizinis aktyvumas: 45–60 minučių per dieną: pasivaikščiojimai, žaidimai, dresūra.
Vilkšpicai puikiai pakelia Lietuvos žiemą ir mėgsta sniegą. Vasarą karštomis dienomis jiems reikia pavėsio ir vandens.
Šukuojant vilkšpicą, kailį verta šukuoti prieš plauko augimo kryptį, sluoksniais, kad šepetys pasiektų pavilnę. Ypač daug dėmesio reikia už ausų, pažastyse ir ant užpakalinių kojų, kur greičiausiai susidaro vėlių. Pavilnės šalinimui tinka grėbliukas.
Nors vilkšpicas atrodo kaip šuo, kuriam reikia nuolatinio kirpėjo, iš tiesų jo kailis gana lengvai prižiūrimas, jei šukuojamas reguliariai. Kailis turi mažai kvapo ir gerai atstumia purvą.
Mityba
Rekomenduojamas kokybiškas vidutinių veislių šunims skirtas maistas. Suaugusiam 20 kg vilkšpicui paprastai reikia apie 230–300 g sauso maisto per dieną.
Vilkšpicai linkę nutukti, o po gausiu kailiu antsvorį sunku pastebėti, todėl šunį verta reguliariai sverti.
Maistą duokite 2 kartus per dieną.
Šuniukams iki 12 mėnesių būtinas kokybiškas vidutinių veislių šuniukų maistas. Skanėstus treniruotėse verta įskaičiuoti į dienos raciono kiekį, kad šuo nepriaugtų svorio.
Sveikata ir paveldimos ligos
Dažniausios veislės sveikatos problemos:
- Klubų sąnarių displazija
- Girnelės išnirimas
- Pirminis hiperparatiroidizmas
- Skydliaukės nepakankamumas
- Epilepsija
- Akių ligos
Vilkšpicai paprastai yra sveiki šunys. Dažniausios problemos – klubų displazija ir girnelės išnirimas.
Pirminis hiperparatiroidizmas yra paveldima liga, kuri gali sukelti per didelį kalcio kiekį kraujyje ir inkstų akmenis. Ją galima nustatyti genetiniu testu.
Taip pat pasitaiko skydliaukės nepakankamumas ir epilepsija.
Rekomenduojami tėvų tyrimai: klubų (HD) displazijos vertinimas, girnelių patikrinimas, hiperparatiroidizmo genetinis testas.
Dėl gausaus kailio vilkšpicai vasarą gali sunkiau pakelti karštį. Karštomis dienomis verta vengti aktyvaus krūvio ir užtikrinti, kad šuo turėtų pavėsį ir vėsią vietą namuose. Kirpti kailio nerekomenduojama, nes jis saugo ir nuo perkaitimo.
Pastebėjote neįprastus simptomus? Raskite veterinarijos kliniką savo mieste.
Šuniuko įsigijimas Lietuvoje
Lietuvoje vilkšpicų veislynų yra nedaug, todėl šuniuko dažnai ieškoma Nyderlanduose, Vokietijoje ar Lenkijoje. Šuniukas su kilmės dokumentais paprastai kainuoja apie 900–1 500 €.
- Prašykite tėvų klubų, girnelių ir genetinių tyrimų rezultatų.
- Pamatykite šuniuko mamą – jos elgesys turi būti draugiškas.
- Pasitikrinkite mikroschemą ir registraciją Gyvūnų augintinių registre.
- Parsivežant iš kitos šalies, būtinas gyvūno augintinio pasas ir vakcinacija nuo pasiutligės.
Leidimas: vilkšpicas nėra įtrauktas į Lietuvos pavojingų šunų veislių sąrašą, todėl specialaus leidimo laikyti nereikia.
Patikimi veisėjai šuniukus paprastai atiduoda 8–10 savaičių amžiaus, jau vakcinuotus ir paženklintus mikroschema. Geras veisėjas taip pat parodys, kaip teisingai šukuoti šuniuką, ir patars dėl kailio priežiūros priemonių.