Kilmė ir istorija
Nykštukinis špicas kilo iš didesnių šiaurės Europos špicų, kurie buvo naudojami kaip sargai ir rogių šunys. Pavadinimą „pomeranas“ veislė gavo nuo Pamario (Pomeranijos) regiono, esančio dabartinėje Vokietijos ir Lenkijos teritorijoje.
XVIII–XIX a. šiuos šunis išpopuliarino Didžiosios Britanijos karališkoji šeima, ypač karalienė Viktorija, kuri juos veisė ir siekė, kad šunys būtų kuo mažesni. FCI klasifikacijoje pomeranas priskiriamas vokiečių špicų veislei kaip mažiausias jos variantas.
Pirmieji pomeranai, atvežti į Angliją, buvo kur kas didesni nei šiandien ir svėrė 10–15 kg. Per keletą dešimtmečių veisėjai jų dydį sumažino daugiau nei perpus. XX a. pradžioje veislė pasiekė JAV, o šiandien ji yra viena populiariausių miniatiūrinių šunų veislių pasaulyje.
Išvaizda
Nykštukinis špicas – mažas, kompaktiškas, apvalių kontūrų šuo su lapės snukučiu. Ausys mažos, stačios ir tankiai apaugusios, akys tamsios ir gyvos. Uodega užriesta ant nugaros ir puošniai apaugusi.
Labiausiai atpažįstamas bruožas – itin vešlus dvigubas kailis: ilgi, atsistoję viršutiniai plaukai ir tanki pūkuota pavilnė, ypač ryški ant kaklo ir krūtinės („karčiai“). Spalvų įvairovė didelė, populiariausia – oranžinė.
Šuniukai dažnai keičia kailį: maždaug 4–8 mėnesių amžiaus pūkuota šuniuko vilna iškrenta, ir šuo kurį laiką atrodo „bjaurusis ančiukas“. Tai normalu – suaugusio šuns kailis galutinai susiformuoja apie 1–2 metų amžiaus. Spalva taip pat gali keistis: šuniukai neretai būna tamsesni nei suaugę.
Charakteris ir temperamentas
Nykštukiniai špicai linksmi, smalsūs, drąsūs ir labai prisirišę prie šeimininkų. Jie mėgsta dėmesį, žaidimus ir būti visų įvykių centre. Nepaisant mažo dydžio, tai budrūs sargai, kurie apie kiekvieną garsą praneša lojimu.
Su vyresniais vaikais sutaria gerai, tačiau dėl trapumo netinka šeimoms su mažais vaikais. Su kitais gyvūnais paprastai sutaria, jei socializuoti nuo mažens.
Būdingi iššūkiai: labai daug loja, gali būti pavydūs ir valdingi, ypač jei pernelyg lepinami. Daugiabutyje lojimas gali tapti problema kaimynams.
Nykštukiniai špicai yra labai protingi ir greitai supranta, kaip pasiekti savo. Jei šuo pastebi, kad lojimu ar kaprizais gauna skanėstą ar dėmesį, šį elgesį jis kartos. Todėl svarbu nuo pirmų dienų nustatyti aiškias taisykles ir jų laikytis visiems šeimos nariams.
Špicai paprastai mėgsta keliauti, važinėtis automobiliu ir lankytis naujose vietose. Jie greitai prisitaiko ir gali būti puikūs kompanionai tiek jauniems žmonėms, tiek vyresnio amžiaus šeimininkams.
Nors špicai dažnai laikomi „rankiniais“ šunimis, jie yra gyvybingi ir mėgsta judėti. Ramūs pasivaikščiojimai, žaidimai su kamuoliuku ir galimybė pauostyti naujas vietas jiems yra labai svarbūs. Šuo, kuris nuolat nešiojamas ant rankų, dažniau tampa baikštus ir nepasitikintis savimi.
Dresūra ir socializacija
Nykštukiniai špicai protingi ir mėgsta mokytis triukų, tačiau gali būti užsispyrę. Geriausiai veikia trumpos treniruotės su skanėstais ir pagyrimais.
Labai svarbu nuo mažens mokyti komandos „tylėk“ ir nepalaikyti nereikalingo lojimo. Socializacija su žmonėmis, šunimis ir garsais padeda išvengti baikštumo ir agresyvumo.
Špicai puikiai išmoksta triukų: duoti letenėlę, apsisukti, „nusilenkti“, atnešti žaislą. Treniruotės yra ne tik pramoga, bet ir geras būdas nukreipti energiją, kuri kitaip virstų lojimu.
Labai svarbu pratinti šuniuką prie kailio priežiūros: šukavimo, nagų kirpimo, džiovinimo plaukų džiovintuvu. Nuo mažens pripratintas špicas kirpykloje ir namuose elgiasi ramiai, o tai gerokai palengvina priežiūrą visą gyvenimą.
Priežiūra
- Kailis: šukuoti 3–4 kartus per savaitę, šėrimosi metu – kasdien. Nekirpkite kailio trumpai mašinėle – dvigubas kailis gali nebeataugti tolygiai (vadinamoji post-kirpimo alopecija).
- Maudymas: kas 4–6 savaites, gerai išdžiovinant pavilnę, kad neatsirastų odos problemų.
- Dantys: valyti kasdien – dantų ligos šiai veislei labai būdingos.
- Akys ir nagai: akis valyti pagal poreikį, nagus kirpti kas 2–3 savaites.
- Fizinis aktyvumas: 30–45 minutės pasivaikščiojimų ir žaidimų per dieną. Karštis jiems sunkiau pakeliamas nei šaltis.
Kailio priežiūrai rekomenduojama naudoti šepetį su metaliniais dantukais (slicker) ir šukas. Šukuokite sluoksniais – pakeldami viršutinį kailį ir iššukuodami pavilnę iki pat odos. Ypač atidžiai prižiūrėkite vietas už ausų, pažastyse ir ant užpakalinių kojų, kur dažniausiai susidaro vėlės.
Mityba
Rekomenduojamas miniatiūrinių veislių šunims skirtas maistas su smulkiomis granulėmis. Suaugusiam 2–3 kg šuniui paprastai reikia apie 35–55 g sauso maisto per dieną.
Svarbu: šuniukus šerkite 3–4 kartus per dieną, kad išvengtumėte hipoglikemijos. Dėl pūkuoto kailio antsvorį sunku pastebėti, todėl reguliariai sverkite šunį ir apčiuopkite šonkaulius.
Kaip ir kiti miniatiūriniai šunys, špicai linkę į dantų akmenis, todėl naudingi specialūs dantų skanėstai ir kramtukai, tinkami mažiems šunims. Venkite kietų kaulų ir ragų – maži dantys gali lūžti.
Skanėstus dresūrai rinkitės mažus, maždaug žirnio dydžio, ir įskaičiuokite juos į paros normą. Mažam šuniui net keli papildomi gabaliukai sūrio per dieną gali reikšti didelį kalorijų perteklių.
Sveikata ir paveldimos ligos
Dažniausios veislės sveikatos problemos:
- Girnelės išnirimas
- Trachėjos kolapsas
- Dantų ligos
- Alopecija X (plaukų slinkimas)
- Hipoglikemija šuniukams
- Akių ligos
Nykštukiniai špicai paprastai gyvena ilgai, tačiau jiems būdingos mažų veislių sveikatos problemos. Rekomenduojama vedžioti su petnešomis, kad nebūtų apkraunama trachėja. Kai kuriems šunims pasireiškia alopecija X – nepaaiškinamas plaukų slinkimas ant kūno.
Rekomenduojami tėvų tyrimai: girnelių vertinimas, akių tyrimas, širdies patikra.
Girnelės išnirimą galima pastebėti, kai šuo staiga pradeda šokinėti ant trijų kojų, o po kelių žingsnių vėl eina normaliai. Lengvais atvejais pakanka stebėjimo ir svorio kontrolės, sunkesniais gali prireikti operacijos. Kad apkrova sąnariams būtų mažesnė, verta neleisti šuniui nuolat šokinėti nuo sofos ar lovos – padeda nedideli laipteliai.
Trachėjos kolapso požymis – sausas, žąsies gagenimą primenantis kosulys, ypač susijaudinus ar traukiant pavadėlį. Pastebėjus tokį kosulį, verta kreiptis į veterinarą.
Pastebėjote neįprastus simptomus? Raskite veterinarijos kliniką savo mieste.
Šuniuko įsigijimas Lietuvoje
Dėl didelio populiarumo nykštukinių špicų šuniukai Lietuvoje yra vieni brangiausių tarp mažų veislių. Su kilmės dokumentais jie paprastai kainuoja apie 1 000–2 500 €. Būkite atsargūs su pasiūlymais „mini“ ar „teacup“ ir su „meškiuko“ (teddy bear) tipo šuniukais be dokumentų – dažnai tai mišrūnai ar nesveikai išveisti šunys.
- Rinkitės registruotus veisėjus, kurie leidžia susipažinti su šuniuko mama.
- Pasitikrinkite mikroschemą ir registraciją Gyvūnų augintinių registre.
Leidimas: vokiečių nykštukinis špicas nėra įtrauktas į Lietuvos pavojingų šunų veislių sąrašą, todėl specialaus leidimo laikyti nereikia.
Prieš perkant verta įvertinti ne tik šuniuko kainą, bet ir išlaikymo išlaidas: kirpyklos paslaugas, kokybišką maistą, dantų priežiūrą. Ši veislė nėra brangi išlaikyti, tačiau reguliari kailio priežiūra pas profesionalą gali kainuoti kelias dešimtis eurų kas mėnesį ar du.
Atsakingas veisėjas šuniuką atiduoda ne jaunesnį nei 8–10 savaičių, su veterinariniu pasu, atliktais skiepais ir nukirmintą.
