Tosa

Kilmė ir istorija

Tosa kilusi iš Kočio prefektūros Šikoku saloje, kuri anksčiau vadinosi Tosos provincija. Šioje vietovėje nuo seno buvo populiarios šunų kovos, kuriose dalyvavo vietiniai Šikoku šunys. XIX a. pabaigoje, kai Japonija atsivėrė Vakarams, vietiniai šunys buvo kryžminami su Europos veislėmis – mastifais, buldogais, senbernarais, vokiečių dogais, bulterjerais ir pointeriais – siekiant sukurti didesnį ir stipresnį kovotoją.

Japoniškose šunų kovose (tosa-ken) šunys neturėjo vienas kito žaloti iki mirties – kova buvo laimima, kai priešininkas sulojo, suinkštė ar pasitraukė. Tai lėmė, kad tosa išmoko kovoti tyliai ir ištvermingai. Antrojo pasaulinio karo metu veislė beveik išnyko, tačiau buvo atkurta Japonijoje ir vėliau išplito kitose šalyse.

Daugelyje šalių tosos laikymas ribojamas arba draudžiamas – pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje ir Danijoje. Planuojant keliauti su tosa, būtina iš anksto pasitikrinti kiekvienos šalies taisykles.

Japonijoje tosa iki šiol laikoma kultūros paveldo dalimi, o kai kuriose vietovėse rengiami tradiciniai tosų pasirodymai, kuriuose šunys vertinami pagal laikyseną, jėgą ir ramybę. Daugelyje kitų šalių tosa laikoma tik kompanionu ir sargu.

Išvaizda

Tosa – didelis, galingas, gerai proporcingas šuo su plačia, masyvia galva, ryškiu kaktos perėjimu ir vidutinio ilgio snukiu. Ausys palyginti mažos, plonos, nukarusios prie skruostų. Akys mažos, tamsiai rudos, žvilgsnis ramus ir oriai budrus.

Kaklas raumeningas, su pakarukais, krūtinė plati ir gili, nugara tiesi. Kailis trumpas, kietas ir tankus. Dažniausia spalva – raudona, taip pat leidžiama gelsva, abrikosinė, juoda ir tigrinė; nedidelės baltos žymės ant krūtinės ir kojų leidžiamos.

FCI standartas nurodo minimalų ūgį: patinams – 60 cm, patelėms – 55 cm. Europoje ir Amerikoje veisiamos tosos dažnai būna stambesnės ir gali sverti iki 90 kg, o Japonijoje – lengvesnės ir atletiškesnės.

Tosos laikysena rami ir ori, judesiai galingi, bet neskubūs.

Charakteris ir temperamentas

Tosa – rami, tyli, kantri ir labai ištikima savo šeimininkui. Namuose ji dažniausiai būna ramus, mažai lojantis šuo, kuris mėgsta gulėti šalia šeimos. Su savo žmonėmis tosa gali būti švelni ir meili.

Su svetimais tosa paprastai santūri ir budri. Ji retai loja, tačiau dėl savo dydžio ir drąsos yra stiprus sargas.

Kadangi veislė istoriškai buvo veisiama kovoms, daugelis tosų būna nepakančios kitiems šunims, ypač tos pačios lyties. Su katėmis ir smulkiais gyvūnais sutaria tik tuomet, jei auga kartu ir yra nuolat prižiūrimos.

Būdingi iššūkiai: tosa yra labai stipri – suaugusio šuns gali neišlaikyti net stiprus žmogus, jei šuo nėra išmokytas. Jai reikia patyrusio, ramaus ir nuoseklaus šeimininko, kuris supranta molosų elgesį. Tosa daug seilėjasi.

Gerai išauklėta ir socializuota tosa šeimoje dažnai būna stebėtinai rami – ji gali valandų valandas gulėti prie šeimininko kojų ir tik retkarčiais pakelti galvą išgirdusi neįprastą garsą. Tačiau ji visuomet stebi aplinką ir greitai reaguoja į grėsmę.

Tosa labai jautriai reaguoja į šeimininko emocijas ir ramų, užtikrintą elgesį. Nervingas ar nenuoseklus šeimininkas gali sukelti šuniui nerimą ir elgesio problemų.

Dresūra ir socializacija

Tosa yra protinga, tačiau gali būti savarankiška ir užsispyrusi. Geriausiai veikia ramus, nuoseklus pozityvus mokymas su aiškiomis ribomis nuo pirmos dienos. Fizinė jėga ir bausmės su tokiu šunimi netinka ir yra pavojingos.

Labai svarbi ankstyva ir nuolatinė socializacija su žmonėmis, šunimis ir aplinkomis. Patikimas „šalia“, „sėdėk“ ir atšaukimas yra būtini dar prieš šuniui užaugant.

Rekomenduojama dirbti su kinologu, turinčiu patirties su molosais.

Tosos mokymas turi būti nuolatinis visą gyvenimą: net suaugęs šuo turi kasdien kartoti pagrindines komandas. Ypač svarbu išmokyti ramiai praeiti pro kitus šunis ir nereaguoti į provokacijas.

Priežiūra

• Kailis: šukuoti kartą per savaitę guminiu šepečiu.
• Raukšlės ir lūpos: reguliariai nuvalyti seiles ir patikrinti odos raukšles.
• Ausys: tikrinti ir valyti kas savaitę.
• Nagai ir dantys: nagus kirpti kas 3–4 savaites, dantis valyti reguliariai.
• Fizinis aktyvumas: 1 valanda per dieną ramių pasivaikščiojimų su pavadėliu.

Tosai reikia tvirto pavadėlio ir petnešų ar antkaklio, o kiemas turi būti gerai aptvertas. Karštą vasarą su ja reikia vaikščioti rytais ir vakarais, nes dideli molosai prastai toleruoja karštį.

Kadangi tosa labai stipri, pasivaikščiojimams verta pasirinkti tvirtą įrangą ir vengti vietų, kur daug laisvai bėgiojančių šunų. Daugelis šeimininkų tosą pratina ir prie antsnukio – tai padeda saugiai lankytis pas veterinarą ar viešose vietose.

Mityba

Rekomenduojamas kokybiškas milžiniškų veislių šunims skirtas maistas. 60 kg tosai paprastai reikia apie 600–800 g sauso maisto per dieną, priklausomai nuo aktyvumo.

Didelių veislių šuniukams būtina lėtai augti – per greitas augimas kenkia sąnariams. Dėl skrandžio apsisukimo rizikos dienos davinį reikia dalyti į 2–3 porcijas ir vengti judėjimo iškart po ėdimo.

Šuniukus verta šerti 3–4 kartus per dieną. Svarbu naudoti tvirtą, sunkų dubenį ir šerti ramioje vietoje.

Sveikata ir paveldimos ligos

Dažniausios veislės sveikatos problemos:

• Klubų ir alkūnių sąnarių displazija
• Skrandžio apsisukimas
• Akių vokų užsivertimas (entropija)
• Širdies ligos
• Odos infekcijos
• Kryžminių raiščių plyšimas

Kaip ir kiti dideli molosai, tosa linkusi į klubų ir alkūnių displaziją, skrandžio apsisukimą ir sąnarių traumas, pavyzdžiui, kryžminių raiščių plyšimą. Pasitaiko akių vokų užsivertimo (entropijos), širdies ligų ir odos infekcijų raukšlėse.

Dideliems šunims antsvoris ypač pavojingas, nes papildomai apkrauna sąnarius ir širdį.

Rekomenduojami tėvų tyrimai: klubų (HD) ir alkūnių (ED) displazijos vertinimas, akių tyrimas, širdies tyrimas.

Didelių veislių šuniukams nereikėtų leisti daug šokinėti ar lipti laiptais iki maždaug 18 mėnesių. Reguliarūs veterinaro patikrinimai ir kasmetiniai skiepai padeda laiku pastebėti problemas.

Šuniuko įsigijimas Lietuvoje

Lietuvoje tosų veisėjų beveik nėra, todėl šuniukų dažniausiai ieškoma Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje ar Rusijoje. Šuniukas su kilmės dokumentais paprastai kainuoja apie 1 500–3 000 €.

• Rinkitės veisėją, registruotą FCI narės organizacijoje.
• Pamatykite šuniuko tėvus ir įvertinkite jų temperamentą.
• Prašykite tėvų sąnarių ir akių tyrimų rezultatų.
• Prieš keliaudami į kitas šalis, pasitikrinkite jų taisykles – kai kur tosos laikymas ar įvežimas draudžiamas.
• Parsivežant iš kitos šalies, būtinas gyvūno augintinio pasas ir vakcinacija nuo pasiutligės.
• Pasitikrinkite mikroschemą ir registraciją Gyvūnų augintinių registre.

Leidimas: tosa nėra įtraukta į Lietuvos pavojingų šunų veislių sąrašą, todėl specialaus leidimo laikyti nereikia. Vis dėlto viešose vietose tokį didelį šunį visada reikia vesti su pavadėliu ir būti pasiruošus jį kontroliuoti.