Kilmė ir istorija
Šikoku kilęs iš Koči prefektūros kalnų Šikoku saloje, todėl dar vadinamas Koči-ken. Šimtmečius šie šunys gyveno su matagi – kalnų medžiotojais – ir buvo naudojami šernams ir elniams medžioti. Atokios kalnų vietovės padėjo veislei išlikti gana grynai.
Iš pradžių buvo kelios šikoku atmainos, pavadintos pagal kalnų regionus: Hata, Awa ir Hongawa. Hongawa linija, kilusi iš labiausiai izoliuotų kalnų, laikoma grynausia ir tapo šiuolaikinės veislės pagrindu.
1937 m. Japonijos vyriausybė šikoku paskelbė gamtos paminklu. Vėliau veislę pripažino ir FCI. Šiandien šikoku vis dar reti, tačiau populiarėja Europoje ir JAV tarp aktyvių šeimininkų.
Japonų medžiokliniai špicai tradiciškai dirbdavo savarankiškai: šuo surasdavo žvėrį, jį sulaikydavo lojimu ir laukdavo atvykstančio medžiotojo. Todėl jie išsiugdė gebėjimą priimti sprendimus patys, o ne aklai vykdyti komandas. Šią savybę svarbu suprasti kiekvienam būsimam šeimininkui – tokio šuns paklusnumas pagrįstas pasitikėjimu ir pagarba, o ne prievarta.
Išvaizda
Šikoku – vidutinio dydžio, raumeningas, harmoningo sudėjimo špicas, šiek tiek ilgesnis nei aukštis. Galva pleišto formos, su plačia kakta. Akys mažos, trikampės, tamsiai rudos. Ausys mažos, trikampės, stačios, šiek tiek palinkusios į priekį.
Kūnas raumeningas, krūtinė gili, nugara tiesi. Kojos tvirtos. Uodega stora, susukta ant nugaros ar pjautuvo formos.
Kailis dvigubas: šiurkštus, tiesus viršutinis plaukas ir minkšta, tanki pavilnė. Spalvos: sezamo (lygiai sumaišyti balti, raudoni ir juodi plaukai), juodo sezamo ar raudono sezamo. Būdingas „urajiro“ – šviesesni plaukai ant skruostų, krūtinės, pilvo ir kojų vidinės pusės.
Šikoku judesiai lengvi, elastingi ir ištvermingi – jie gali ilgai bėgti nelygioje kalnų vietovėje. Patinai stambesni ir masyvesni nei patelės. Sezamo spalva gali keistis augant – šuniukai dažnai gimsta tamsesni.
Šikoku ausys šiek tiek palinkusios į priekį, o tai suteikia jiems budrią, dėmesingą išraišką. Uodega dažnai būna susukta į tvirtą žiedą ant nugaros.
Charakteris ir temperamentas
Šikoku šunys yra ištikimi, protingi, energingi ir labai prisirišę prie savo šeimininko. Jie dažnai pasirenka vieną žmogų, prie kurio prisiriša labiausiai. Su šeima jie meilūs, tačiau nėra įkyrūs.
Su svetimais šikoku būna santūrūs ir atsargūs. Su kitais šunimis, ypač tos pačios lyties, gali būti dominuojantys. Medžioklės instinktas labai stiprus – katės ir smulkūs gyvūnai gali tapti grobiu.
Būdingi iššūkiai: šikoku savarankiški ir gali būti užsispyrę. Jiems reikia daug fizinio ir protinio krūvio. Jie gali bandyti pabėgti ir vytis laukinius gyvūnus.
Kasdieniame gyvenime šikoku yra ištikimas, energingas ir orus šeimos narys, tinkantis aktyviems žmonėms.
Šikoku dažnai apibūdinami kaip „laukiniai“ šunys su švelnia širdimi. Jie išlaikė daug pirmykščių bruožų – stiprų medžioklės instinktą, nepriklausomybę ir budrumą, tačiau su savo šeima yra meilūs ir žaismingi.
Šikoku bręsta lėtai – psichologiškai suaugę tampa tik apie 2–3 metų. Iki tol jie gali būti išdykę ir energingi, todėl šeimininkui reikia kantrybės.
Dresūra ir socializacija
Šikoku šunys yra protingi, tačiau savarankiški. Dresūrai reikia kantraus, nuoseklaus ir patyrusio šeimininko. Geriausiai veikia pozityvus skatinimas.
Socializacija nuo mažens yra būtina, ypač su kitais šunimis.
Šikoku tinka pėdsekystė, žygiai, kanikrosas ir agility.
Japonų špicų veisėjai pabrėžia, kad pirmieji gyvenimo mėnesiai yra lemiami. Šuniukas, kuris nuo 8 iki 16 savaičių susipažįsta su daugybe žmonių, šunų, garsų ir vietų, užauga daug ramesnis ir labiau pasitikintis savimi. Verta lankyti šuniukų socializacijos užsiėmimus ir kasdien atrasti naujų patirčių.
Su šikoku verta nuo mažens dirbti su atsišaukimu ir savikontrole. Pasivaikščiojimuose miške rekomenduojama naudoti ilgą pavadėlį, kol šuo išmoksta patikimai grįžti.
Kasdieniame gyvenime labai svarbi rutina: pastovus šėrimo, pasivaikščiojimų ir poilsio laikas padeda šuniui jaustis saugiai ir sumažina nerimą. Šuniukui verta nuo pirmų dienų įrengti ramią vietą su guoliu, kur jis galėtų pailsėti ir kur jo niekas netrukdytų.
Priežiūra
- Kailis: šukuoti kartą per savaitę; šėrimosi metu – kasdien.
- Maudymas: retai – šikoku yra švarūs ir beveik neturi kvapo.
- Ausys, nagai, dantys: ausis tikrinti kas savaitę, nagus kirpti kas 3–4 savaites, dantis valyti reguliariai.
- Fizinis aktyvumas: 1,5–2 valandos per dieną: ilgi pasivaikščiojimai, bėgimas, žygiai.
Šikoku puikiai pakelia Lietuvos žiemą. Kiemas turi būti gerai aptvertas.
Šėrimosi laikotarpiu, kuris paprastai trunka 2–3 savaites ir pasikartoja pavasarį bei rudenį, pavilnė krenta gumulais. Šiuo metu labai padeda grėbliukas ar furminatorius, o šiltas maudymas ir išdžiovinimas džiovintuvu padeda greičiau pašalinti seną pavilnę. Kirpti špicų kailio nerekomenduojama, nes jis saugo ir nuo šalčio, ir nuo karščio.
Šikoku šunims labai svarbus protinis krūvis – uostymo žaidimai, interaktyvūs žaislai ir pėdsekystė padeda jiems būti ramiems ir patenkintiems namuose.
Mityba
Rekomenduojamas kokybiškas vidutinių aktyvių veislių šunims skirtas maistas. Suaugusiam 20 kg šikoku paprastai reikia apie 240–320 g sauso maisto per dieną.
Maistą duokite 2 kartus per dieną.
Šuniukams iki 12 mėnesių būtinas kokybiškas vidutinių veislių šuniukų maistas. Aktyviems šikoku verta rinktis maistą su didesniu baltymų kiekiu.
Sveikata ir paveldimos ligos
Dažniausios veislės sveikatos problemos:
- Klubų sąnarių displazija
- Girnelės išnirimas
- Alergijos
- Akių ligos
- Skydliaukės nepakankamumas
- Odos ligos
Šikoku paprastai yra sveiki ir tvirti šunys. Dažniausios problemos – klubų displazija ir girnelės išnirimas.
Alergijos ir akių ligos taip pat pasitaiko.
Reguliarus profilaktinis patikrinimas kartą per metus padeda laiku pastebėti ligas.
Rekomenduojami tėvų tyrimai: klubų (HD) displazijos vertinimas, girnelių patikrinimas, akių tyrimas.
Reguliarūs skiepai, priemonės nuo erkių bei blusų yra būtini visą šuns gyvenimą. Lietuvoje erkių sezonas trunka nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, todėl po kiekvieno pasivaikščiojimo gamtoje verta apžiūrėti šunį, ypač ausis, pažastis ir tarpupirščius.
Šikoku šunys, kurie daug laiko praleidžia miške, gali susižeisti letenas ar įsidrėksti, todėl po žygių verta apžiūrėti letenas ir kailį.
Pastebėjote neįprastus simptomus? Raskite veterinarijos kliniką savo mieste.
Šuniuko įsigijimas Lietuvoje
Už Japonijos ribų šikoku veislynų yra nedaug, daugiausia Suomijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje ir JAV. Šuniukas su kilmės dokumentais paprastai kainuoja apie 1 500–3 000 €.
- Prašykite tėvų sveikatos tyrimų rezultatų.
- Pasitikrinkite veisėjo patikimumą ir kilmės dokumentus.
- Pasitikrinkite mikroschemą ir registraciją Gyvūnų augintinių registre.
- Parsivežant iš kitos šalies, būtinas gyvūno augintinio pasas ir vakcinacija nuo pasiutligės.
Leidimas: šikoku nėra įtrauktas į Lietuvos pavojingų šunų veislių sąrašą, todėl specialaus leidimo laikyti nereikia.
Patikimi veisėjai šuniukus paprastai atiduoda 8–10 savaičių amžiaus, jau vakcinuotus, paženklintus mikroschema ir su kilmės dokumentais. Geras veisėjas visada papasakos apie šuniuko tėvų charakterį, sveikatą ir patars dėl priežiūros pirmosiomis savaitėmis naujuose namuose.