Kilmė ir istorija
Pirmuosius tikslingai išveistus bernedudlius dažniausiai siejama su Kanados veisėja Sherry Rupke, kuri 2003 m. Ontarijo provincijoje pradėjo kryžminti Berno zenenhundus su pudeliais. Jos tikslas buvo išsaugoti Berno zenenhundo ramų, meilų būdą ir išvaizdą, tačiau sumažinti šėrimąsi ir pailginti gyvenimo trukmę.
Berno zenenhundas – Šveicarijos ūkių šuo, tempęs pieno vežimėlius ir saugojęs sodybas. Jis garsėja švelniu būdu, tačiau gyvena palyginti trumpai – dažnai tik 7–10 metų, iš dalies dėl dažnų onkologinių ligų. Pudelis įneša intelekto, garbanoto kailio ir geresnės genetinės įvairovės.
Bernedudliai greitai išpopuliarėjo Šiaurės Amerikoje, o vėliau ir Europoje. Šiandien veisiami trijų dydžių bernedudliai: standartiniai (su standartiniu pudeliu), mini (su nykštukiniu pudeliu) ir „tiny“ (su žaisliniu pudeliu, dažniausiai per kelias kartas). FCI ir kitos didžiosios kinologų organizacijos bernedudlio kaip veislės nepripažįsta.
Išvaizda
Bernedudlio išvaizda labai priklauso nuo tėvų ir kartos. Labiausiai vertinama trispalvė spalva – juoda su baltomis žymėmis ant krūtinės, snukio ir letenų bei rusvomis žymėmis virš akių ir ant kojų, kaip Berno zenenhundo. Taip pat pasitaiko juodų, juodų su balta, sabalo ir merlio spalvos šunų.
Dydis priklauso nuo pudelio tėvo: standartiniai bernedudliai užauga 58–74 cm ir sveria 30–40 kg, mini – 45–56 cm ir 11–23 kg, „tiny“ – 30–43 cm ir 5–11 kg.
Kailis dažniausiai banguotas ar garbanotas, tankus ir minkštas. Garbanotas kailis šeriasi mažiausiai, tačiau reikalauja daugiausiai priežiūros. Tiesus kailis, panašus į Berno zenenhundo, šeriasi daugiau.
Šuniukų kailis visiškai susiformuoja apie 12–18 mėnesių, o spalva su amžiumi gali šiek tiek keistis – juoda kartais pašviesėja ar pasidaro rusvesnė.
Charakteris ir temperamentas
Bernedudliai paprastai yra ramūs, meilūs, draugiški ir labai prisirišę prie savo šeimos. Iš Berno zenenhundo jie paveldi kantrybę ir švelnumą su vaikais, iš pudelio – intelektą ir žaismingumą. Dažnai jie vadinami „šeimos meškiukais“.
Su kitais šunimis ir katėmis bernedudliai paprastai puikiai sutaria. Su svetimais jie dažniausiai draugiški, nors kai kurie iš pradžių būna santūrūs.
Jauni bernedudliai gali būti gana išdykę ir energingi, tačiau suaugę dažnai tampa ramūs ir mėgsta ilsėtis šalia šeimininko. Kai kurie paveldi pudelio užsispyrimą ar Berno zenenhundo jautrumą.
Būdingi iššūkiai: bernedudliai nemėgsta būti ilgai vieni. Standartiniai bernedudliai yra dideli ir jiems reikia vietos. Kailio priežiūra užima nemažai laiko arba reikalauja reguliarių apsilankymų pas kirpėją.
Bernedudliai dažnai būna tikri „glaustukai“ – nepaisant didelio dydžio, jie mėgsta gulėti šeimininkams prie kojų ar net bandyti įsitaisyti ant kelių. Daugelis šeimininkų pastebi, kad šie šunys ypač švelnūs su mažais vaikais ir instinktyviai elgiasi atsargiau.
Paauglystėje (apie 6–18 mėnesių) bernedudliai gali tapti išdykę ir „pamiršti“ išmoktas komandas – tai normalu, todėl svarbu išlikti nuosekliam.
Dresūra ir socializacija
Bernedudliai yra protingi ir nori įtikti, tačiau kai kurie gali būti užsispyrę, ypač paauglystėje. Geriausiai veikia pozityvus skatinimas, nuoseklumas ir trumpos, įvairios treniruotės.
Didelius bernedudlius svarbu nuo mažens mokyti nešokinėti ant žmonių ir ramiai vaikščioti su pavadėliu – suaugęs 35 kg šuo gali lengvai parversti vaiką ar vyresnį žmogų.
Bernedudliams tinka paklusnumas, triukai, terapinis darbas, o kai kuriems – net ir vežimėlių tempimas, paveldėtas iš Berno zenenhundo.
Šuniukų mokyklos kursai padeda ne tik išmokyti komandų, bet ir socializuoti šuniuką su kitais šunimis bei žmonėmis.
Priežiūra
- Kailis: šukuoti 3–4 kartus per savaitę iki pat odos.
- Kirpimas: kas 6–10 savaičių pas šunų kirpėją.
- Ausys: tikrinti ir valyti kas savaitę.
- Nagai ir dantys: nagus kirpti kas 3–4 savaites, dantis valyti reguliariai.
- Fizinis aktyvumas: 45–90 minučių per dieną, priklausomai nuo dydžio.
Bernedudliai, kaip ir Berno zenenhundai, gerai toleruoja šaltį, tačiau karštį – prasčiau. Vasarą pasivaikščiojimus verta planuoti rytais ir vakarais, visada turėti vandens ir pavėsio.
Daugelis šeimininkų renkasi trumpą „meškiuko“ kirpimą, kuris palengvina kasdienę priežiūrą. Po maudynių ar pasivaikščiojimo lietuje kailį būtina gerai išdžiovinti, nes drėgnas tankus kailis greitai sukrinta į vėlias.
Mityba
Rekomenduojamas kokybiškas šuns dydžiui pritaikytas maistas. 30 kg standartiniam bernedudliui paprastai reikia apie 330–420 g sauso maisto per dieną, o 15 kg mini bernedudliui – apie 200–260 g.
Didelių bernedudlių šuniukams būtinas didelių veislių šuniukų maistas, kuris padeda sąnariams augti tolygiai. Standartiniams bernedudliams kyla skrandžio apsisukimo rizika, todėl dienos davinį verta padalyti į 2–3 porcijas ir vengti intensyvaus judėjimo iškart po ėdimo.
Sveikata ir paveldimos ligos
Dažniausios veislės sveikatos problemos:
- Klubų ir alkūnių sąnarių displazija
- Skrandžio apsisukimas
- Histiocitinė sarkoma ir kitos onkologinės ligos
- Von Willebrando liga
- Progresuojanti tinklainės atrofija (PRA)
- Degeneracinė mielopatija
Bernedudliai gali paveldėti abiejų tėvų veislių ligas. Iš Berno zenenhundo – klubų ir alkūnių displaziją, degeneracinę mielopatiją ir didesnę onkologinių ligų (ypač histiocitinės sarkomos) riziką. Iš pudelio – von Willebrando ligą, Adisono ligą ir akių ligas.
Bernedudliai paprastai gyvena ilgiau nei Berno zenenhundai, tačiau tai priklauso nuo konkretaus šuns ir tėvų sveikatos.
Rekomenduojami tėvų tyrimai: klubų (HD) ir alkūnių (ED) displazijos vertinimas, degeneracinės mielopatijos (DM) ir von Willebrando ligos genetiniai testai, akių tyrimas.
Pastebėjote neįprastus simptomus? Raskite veterinarijos kliniką savo mieste.
Šuniuko įsigijimas Lietuvoje
Lietuvoje bernedudlių veisėjų labai nedaug, todėl šuniukų dažnai ieškoma Lenkijoje, Vokietijoje ar Nyderlanduose. Šuniukas paprastai kainuoja apie 1 500–3 500 €; trispalviai šuniukai dažnai brangesni. Kilmės dokumentų šiam mišrūnui niekas neišduoda; kai kurie veisėjai siūlo privačių registrų pažymas, tačiau oficialios galios jos neturi.
Kartos: F1 – Berno zenenhundo ir pudelio vaikai; F1b – bernedudlio ir pudelio vaikai, dažniausiai garbanotesni; vėlesnės kartos veisiamos tarpusavyje.
- Prašykite abiejų tėvų sąnarių, akių ir genetinių tyrimų rezultatų.
- Jei šuniukas merlio spalvos, įsitikinkite, kad abu tėvai nebuvo merliai.
- Venkite „šuniukų fabrikų“.
- Pasitikrinkite mikroschemą ir registraciją Gyvūnų augintinių registre.
Leidimas: bernedudlis nėra įtrauktas į Lietuvos pavojingų šunų veislių sąrašą, o jo tėvų veislės taip pat neįtrauktos, todėl specialaus leidimo laikyti nereikia.
Kadangi bernedudliai brangūs ir populiarūs, internete daug sukčių, siūlančių „pigius“ šuniukus su išankstiniu mokėjimu. Niekada nemokėkite už šuniuką jo nepamatę.