Labradudlis

Kilmė ir istorija

Labradudlio istorija prasidėjo 1989 m. Australijoje. Karališkosios šunų vedlių asociacijos darbuotojas Wally Conronas gavo prašymą parinkti šunį vedlį neregei moteriai, kurios vyras buvo alergiškas šunims. Jis sukryžmino labradoro retriverį su standartiniu pudeliu, tikėdamasis gauti protingą darbinį šunį, kuris mažiau šertųsi.

Iš trijų šuniukų tik vienas tiko alergiškam žmogui, tačiau idėja greitai išpopuliarėjo. Pavadinimas „labradoodle“ tapo žinomas visame pasaulyje, o veisėjai ėmė kurti vis daugiau „dudlių“ – pudelio mišrūnų.

Vėliau pats Wally Conronas viešai apgailestavo dėl šio sumanymo, nes jo idėja paskatino nekontroliuojamą mišrūnų veisimą, dažnai nesirūpinant šunų sveikata. Australijoje taip pat kuriama atskira linija – Australijos labradudlis, kuriam naudojamos kelios veislės ir kuris veisiamas per daugelį kartų.

FCI ir kitos didžiosios kinologų organizacijos labradudlio kaip veislės nepripažįsta.

Pirmasis labradudlis, vardu Sultanas, tapo šunimi vedliu Havajuose gyvenusiai moteriai, o jo sėkmė paskatino Australijos šunų vedlių organizaciją tęsti eksperimentą. Vis dėlto paaiškėjo, kad net tos pačios vados šuniukai labai skiriasi: vieni šeriasi kaip labradorai, kiti beveik nesišeria. Būtent dėl šio nenuspėjamumo dauguma šunų vedlių mokyklų vėliau grįžo prie grynaveislių labradorų ir auksaspalvių retriverių.

Australijos labradudlis (Australian Labradoodle) šiandien laikomas atskira linija: jį kuriant buvo naudojami ne tik labradorai ir pudeliai, bet ir anglų kokerspanieliai bei amerikiečių kokerspanieliai, o veisiama per daug kartų tarpusavyje. Tokie šunys būna vienodesnės išvaizdos ir kailio, tačiau taip pat nėra pripažinti FCI.

Išvaizda

Labradudlio išvaizda labai priklauso nuo tėvų ir kartos. Pirmosios kartos (F1) šuniukai – labradoro ir pudelio vaikai – gali labai skirtis net toje pačioje vadoje: vieni panašesni į labradorą, kiti – į pudelį.

Dydis priklauso nuo pudelio tėvo: su standartiniu pudeliu labradudliai užauga dideli (50–60 cm, 22–30 kg), su nykštukiniu – vidutiniai ar maži.

Kailis būna trijų tipų: tiesus (kaip labradoro, šeriasi daugiausiai), banguotas (vadinamas „fleece“) ar garbanotas (vadinamas „wool“, kaip pudelio, šeriasi mažiausiai). Spalvos labai įvairios: kreminė, aukso, šokoladinė, juoda, raudona.

Labradudlio galva paprastai plati, akys didelės ir išraiškingos, ausys nukarusios ir apaugusios plaukais. Kūnas proporcingas, sportiškas, kojos tiesios ir stiprios. Uodega dažniausiai nešiojama linksmai, šiek tiek pakelta.

Pagal dydį labradudliai dažnai skirstomi į tris grupes: standartinius (apie 53–63 cm), vidutinius (apie 43–51 cm) ir mini (apie 35–43 cm). Šis skirstymas nėra oficialus ir skiriasi tarp veisėjų.

Charakteris ir temperamentas

Labradudliai paprastai yra draugiški, protingi, energingi ir labai prisirišę prie savo šeimos. Iš labradoro jie dažnai paveldi draugiškumą ir meilę žmonėms, o iš pudelio – intelektą ir jautrumą.

Su vaikais ir kitais gyvūnais labradudliai paprastai puikiai sutaria. Su svetimais dažniausiai draugiški, todėl sargai iš jų nekokie.

Būdingi iššūkiai: labradudliai yra energingi ir jiems reikia daug fizinio bei protinio krūvio. Jauni šunys gali būti labai išdykę. Jie nemėgsta būti ilgai vieni. Kailio priežiūra gali užimti daug laiko.

Kadangi tai mišrūnas, charakteris gali skirtis – kai kurie šunys būna ramesni, kiti energingesni.

Daugelis labradudlių labai mėgsta vandenį – tai paveldėta iš abiejų tėvų, nes ir labradoras, ir pudelis istoriškai buvo vandens šunys. Jie dažnai su malonumu plaukioja ežeruose ir upėse, o pasivaikščiojimai prie vandens tampa mėgstamiausia veikla.

Labradudliai yra jautrūs šeimininko nuotaikai, todėl dažnai naudojami kaip terapiniai šunys ligoninėse, mokyklose ir slaugos namuose. Jų draugiškumas ir noras bendrauti padeda kurti ryšį su įvairaus amžiaus žmonėmis.

Dresūra ir socializacija

Labradudliai yra labai protingi, nori įtikti ir greitai mokosi. Geriausiai veikia pozityvus skatinimas ir įvairios treniruotės.

Jiems tinka paklusnumas, agility, triukai, terapinis darbas ir pagalbos šunų darbas.

Labradudliai greitai perpranta kasdienes taisykles, todėl jau nuo pirmųjų dienų namuose verta mokyti nešokinėti ant žmonių, ramiai vaikščioti su pavadėliu ir ateiti pašauktam. Jaunas labradudlis gali būti labai entuziastingas, todėl energiją reikia nukreipti į žaidimus su taisyklėmis, pvz., daiktų atnešimą ar uoslės užduotis.

Šuniukų mokyklos kursai padeda ne tik išmokyti komandų, bet ir socializuoti šuniuką su kitais šunimis bei žmonėmis.

Priežiūra

• Kailis: garbanotą ar banguotą kailį šukuoti 3–4 kartus per savaitę iki pat odos, kad nesusidarytų vėlių.
• Kirpimas: kas 6–10 savaičių pas šunų kirpėją.
• Ausys: tikrinti ir valyti kas savaitę – plaukai ausų kanale gali sukelti uždegimus.
• Nagai ir dantys: nagus kirpti kas 3–4 savaites, dantis valyti reguliariai.
• Fizinis aktyvumas: 1–1,5 valandos per dieną: pasivaikščiojimai, žaidimai, plaukimas, protinės užduotys.

Labradudlio kailis gali susivelti per kelias dienas, ypač už ausų, pažastyse ir ant kojų, todėl svarbu šukuoti ne tik paviršių, bet ir iki pat odos – geriausia metaliniu šukučiu. Šuniuką prie šukavimo ir kirpėjo reikia pratinti nuo pirmųjų savaičių namuose, kad vėliau procedūros nekeltų streso.

Pasivaikščiojus lietuje ar pliaukšėjus vandenyje, kailį verta gerai išdžiovinti, nes drėgnas garbanotas kailis greitai sukrinta į vėlias ir gali sukelti odos dirginimą.

Mityba

Rekomenduojamas kokybiškas šuns dydžiui pritaikytas maistas. Vidutinio dydžio 20 kg labradudliui paprastai reikia apie 250–330 g sauso maisto per dieną.

Labradudliai, kaip ir labradorai, dažnai labai mėgsta ėsti ir linkę nutukti, todėl porcijas verta matuoti.

Šuniukams iki 12–15 mėnesių būtinas kokybiškas dydžiui pritaikytas šuniukų maistas, ypač didiesiems labradudliams – per greitas augimas gali pakenkti sąnariams. Skanėstus verta skaičiuoti į dienos davinį ir naudoti mokymui.

Sveikata ir paveldimos ligos

Dažniausios veislės sveikatos problemos:

• Klubų ir alkūnių sąnarių displazija
• Progresuojanti tinklainės atrofija (PRA)
• Ausų uždegimai
• Adisono liga
• Alergijos
• Epilepsija

Labradudliai gali paveldėti abiejų tėvų veislių ligas. Dažniausios problemos – klubų ir alkūnių displazija (iš labradoro), progresuojanti tinklainės atrofija ir Adisono liga (iš pudelio).

Ausų uždegimai dažni dėl plaukuotų, nukarusių ausų.

Dažnai teigiama, kad mišrūnai sveikesni dėl vadinamojo „hibridinio gyvybingumo“, tačiau tai galioja tik tuomet, kai abu tėvai sveiki ir ištirti.

Rekomenduojami tėvų tyrimai: klubų (HD) ir alkūnių (ED) displazijos vertinimas, PRA genetinis testas, akių tyrimas.

Šuniuko įsigijimas Lietuvoje

Lietuvoje labradudlių veisėjų yra keletas, taip pat šuniukų dažnai ieškoma Lenkijoje ar Latvijoje. Šuniukas paprastai kainuoja apie 1 000–2 500 €. Kadangi tai mišrūnas, Lietuvos kinologų draugija kilmės dokumentų neišduoda.

• Prašykite abiejų tėvų sveikatos tyrimų rezultatų (sąnarių, akių, genetinių testų).
• Pamatykite šuniuko tėvus arba bent mamą.
• Venkite „šuniukų fabrikų“ – patikimas veisėjas niekada neparduoda šuniukų per tarpininkus.
• Atminkite, kad „hipoalerginio“ šuns garantijos nėra.
• Pasitikrinkite mikroschemą ir registraciją Gyvūnų augintinių registre.

Leidimas: labradudlis nėra įtrauktas į Lietuvos pavojingų šunų veislių sąrašą, o jo tėvų veislės taip pat neįtrauktos, todėl specialaus leidimo laikyti nereikia.

Kartos (generacijos): pirmos kartos (F1) labradudliai yra tiesioginiai labradoro ir pudelio palikuonys – jų kailis nenuspėjamiausias. F1b šuniukai gimsta sukryžminus F1 labradudlį su pudeliu, todėl dažniausiai turi garbanotesnį ir mažiau besišeriantį kailį. Vėlesnės kartos (F2, F3, „multigen“) būna vienodesnės, tačiau tik tuomet, jei veisėjas kryptingai renkasi tėvus.

Jei kas nors šeimoje alergiškas, prieš įsigyjant šuniuką verta kelis kartus pabūti su suaugusiu labradudliu ar konkrečios vados tėvais ir stebėti reakciją.