Kilmė ir istorija
Mioritinis aviganis kilęs iš Rumunijos Karpatų kalnų, ypač iš rytinės jų dalies. Šimtmečius šie šunys saugojo avių bandas nuo vilkų ir lokių kalnų ganyklose. Jie dirbdavo savarankiškai, dažnai būriais, ir garsėjo drąsa.
Veislė pavadinta pagal rumunų liaudies baladę „Miorița“ (Avelė), kurioje pasakojama apie piemenį, jo avis ir ištikimus šunis. Ši baladė laikoma viena svarbiausių rumunų kultūros kūrinių.
Pirmasis veislės standartas Rumunijoje parengtas XX a. viduryje. FCI Mioritinį aviganį pripažino XXI a. pradžioje. Šiandien šie šunys populiarūs Rumunijoje kaip ūkių ir sodybų sargai, o kalnuose vis dar saugo bandas.
Baladėje „Miorița“ pasakojama apie tris piemenis, iš kurių du sumano nužudyti trečiąjį ir pasisavinti jo bandą. Avelė Miorița perspėja savo šeimininką, o šis prašo, kad jį palaidotų netoli bandos, šalia jo ištikimų šunų. Ši baladė atspindi glaudų rumunų piemenų ryšį su gyvūnais ir šunimis.
Rumunijoje šie šunys laikomi nacionaliniu paveldu ir dažnai vaizduojami tautodailėje.
Išvaizda
Mioritinis aviganis – milžiniškas, galingas, gausiai apaugęs šuo, šiek tiek ilgesnis nei aukštis. Galva didelė, masyvi, plati. Akys migdolo formos, tamsiai rudos. Ausys vidutinio dydžio, trikampės, nukarusios.
Kūnas raumeningas, krūtinė plati ir gili, nugara tiesi ir stipri. Kojos tvirtos, kaulėtos. Uodega ilga, gausiai apaugusi.
Kailis ilgas, tankus, tiesus, šiurkštokas, su gausia pavilne. Ant galvos ir kojų kailis trumpesnis. Spalvos: balta, šviesiai pilka arba balta su pilkomis ar juodomis dėmėmis.
Mioritinio aviganio judesiai lėti, tačiau galingi ir ištvermingi. Patinai pastebimai stambesni ir masyvesni nei patelės. Gausus kailis daro šunį dar didesnį, nei jis yra iš tikrųjų.
Mioritinio aviganio uodega ramybės būsenoje nuleista, o susijaudinus pakeliama. Kailis ant uodegos labai gausus ir ilgas.
Charakteris ir temperamentas
Mioritiniai aviganiai yra ramūs, drąsūs, ištikimi ir labai globėjiški. Su šeimos vaikais ir gyvūnais jie paprastai švelnūs ir kantrūs.
Su svetimais mioritiniai aviganiai būna įtarūs ir budrūs. Jų teritorijos gynimo instinktas labai stiprus. Su svetimais šunimis gali būti dominuojantys.
Būdingi iššūkiai: mioritiniai aviganiai savarankiški ir sunkiai dresuojami. Jie daug loja, ypač naktimis. Jie gausiai šeriasi ir lėtai bręsta. Jiems reikia daug vietos.
Kasdieniame gyvenime mioritinis aviganis yra ramus, flegmatiškas ir labai patikimas sargas.
Mioritiniai aviganiai yra ramūs ir flegmatiški – jie mėgsta ilgai gulėti ir stebėti aplinką. Tačiau pajutę grėsmę, jie akimirksniu tampa aktyvūs ir ryžtingi. Jie pirmiausia įspėja giliu lojimu ir laikysena.
Su savo šeima mioritiniai aviganiai yra meilūs ir švelnūs. Jie ypač kantrūs su vaikais ir mažais gyvūnais, kuriuos laiko savo „banda“.
Su kitais šeimos šunimis mioritiniai aviganiai paprastai sutaria, ypač jei auga kartu. Tačiau jie gali būti dominuojantys su svetimais šunimis, todėl pasivaikščiojimuose juos verta vedžioti su pavadėliu.
Dresūra ir socializacija
Mioritiniai aviganiai yra protingi, tačiau savarankiški ir lėtai reaguoja. Dresūrai reikia patyrusio, ramaus ir nuoseklaus šeimininko.
Socializacija nuo mažens yra būtina.
Rekomenduojama dirbti su kinologu, turinčiu patirties su kalnų sarginėmis veislėmis.
Svarbiausi įgūdžiai – ramus ėjimas su pavadėliu, atsišaukimas ir leidimas veterinarui apžiūrėti šunį. Juos verta mokyti, kol šuniukas dar mažas ir lengvai valdomas.
Socializacija turi būti tęsiama ne tik šuniuko amžiuje, bet ir vėliau. Mioritiniai aviganiai, kurie reguliariai susiduria su įvairiais žmonėmis ir situacijomis, užauga ramesni ir labiau kontroliuojami.
Priežiūra
- Kailis: šukuoti 1–2 kartus per savaitę; šėrimosi metu – kasdien.
- Maudymas: retai, pagal poreikį.
- Ausys, nagai, dantys: ausis tikrinti kas savaitę, nagus kirpti kas 3–4 savaites, dantis valyti reguliariai.
- Fizinis aktyvumas: 1 valanda ramių pasivaikščiojimų per dieną ir laikas dideliame kieme.
Mioritiniai aviganiai puikiai pakelia Lietuvos žiemą. Jaunų šunų krūvis turi būti ribotas, kol jie auga.
Šėrimosi laikotarpiu mioritinis aviganis numeta didelį kiekį pavilnės, todėl namuose ir kieme bus daug plaukų. Šiuo metu kasdienis šukavimas su grėbliuku padeda greičiau pašalinti seną pavilnę.
Kiemas turi būti aptvertas aukšta, tvirta tvora. Mioritiniams aviganiams reikia šiltos būdos ar pastogės, nors jie puikiai pakelia šaltį ir dažnai mėgsta gulėti tiesiog sniege.
Vasarą mioritiniams aviganiams reikia pavėsio ir daug vandens, nes gausus kailis apsunkina karščio pakėlimą. Kirpti kailio nerekomenduojama.
Mityba
Rekomenduojamas kokybiškas milžiniškų veislių šunims skirtas maistas. Suaugusiam 50 kg mioritiniam aviganiui paprastai reikia apie 550–750 g sauso maisto per dieną.
Dėl gilios krūtinės maistą duokite 2–3 kartus per dieną ir venkite krūvio po ėdimo.
Šuniukams iki 18–24 mėnesių būtinas kokybiškas milžiniškų veislių šuniukų maistas, užtikrinantis lėtą augimą. Per greitas augimas gali pakenkti sąnariams.
Mioritiniai aviganiai paprastai ėda gana saikingai savo dydžiui. Neaktyviems, kieme gyvenantiems suaugusiems šunims porcijas verta mažinti, o žiemą – šiek tiek padidinti.
Sveikata ir paveldimos ligos
Dažniausios veislės sveikatos problemos:
- Klubų sąnarių displazija
- Alkūnių displazija
- Skrandžio apsisukimas
- Akių vokų problemos
- Osteochondrozė
- Odos ligos po kailiu
Mioritiniai aviganiai paprastai yra tvirti šunys. Dažniausios problemos – klubų ir alkūnių displazija bei skrandžio apsisukimas.
Po gausiu kailiu gali slėptis odos problemos ir parazitai.
Reguliarus profilaktinis patikrinimas kartą per metus padeda laiku pastebėti ligas.
Rekomenduojami tėvų tyrimai: klubų (HD) ir alkūnių (ED) displazijos vertinimas.
Po gausiu kailiu sunku pastebėti erkes, žaizdas ar odos uždegimus, todėl šunį verta reguliariai apžiūrėti. Vyresniems šunims verta stebėti sąnarių būklę ir palaikyti liekną kūno svorį.
Pastebėjote neįprastus simptomus? Raskite veterinarijos kliniką savo mieste.
Šuniuko įsigijimas Lietuvoje
Mioritinių aviganių veislynų daugiausia yra Rumunijoje. Šuniukas su kilmės dokumentais paprastai kainuoja apie 800–1 500 €.
- Prašykite tėvų sąnarių tyrimų rezultatų.
- Pamatykite šuniuko tėvus – jų elgesys turi būti subalansuotas.
- Pasitikrinkite mikroschemą ir registraciją Gyvūnų augintinių registre.
- Parsivežant iš kitos šalies, būtinas gyvūno augintinio pasas ir vakcinacija nuo pasiutligės.
Leidimas: mioritinis aviganis nėra įtrauktas į Lietuvos pavojingų šunų veislių sąrašą, todėl specialaus leidimo laikyti nereikia.
Patikimi veisėjai šuniukus paprastai atiduoda 8–10 savaičių amžiaus, jau vakcinuotus ir paženklintus mikroschema. Įvertinkite išlaidas – milžiniško šuns išlaikymas brangus.
Rinkdamiesi šuniuką, atkreipkite dėmesį į tėvų charakterį – jie turi būti ramūs ir subalansuoti, o ne nervingi ar agresyvūs.
