Kilmė ir istorija
Tatrų aviganis kilęs iš Podhalės regiono pietų Lenkijoje, Tatrų kalnų papėdėje. Manoma, kad jo protėviai – baltieji kalnų aviganiai, kurie kartu su klajoklėmis tautomis prieš daugelį šimtmečių atkeliavo į Karpatus. Lenkų kalniečiai (gurals) šimtmečius naudojo šiuos šunis avių bandoms saugoti nuo vilkų, lokių ir vagių.
Tatrų aviganiai dirbdavo savarankiškai, dažnai be piemens priežiūros. Balta spalva padėdavo naktį atskirti šunį nuo vilko, o tankus kailis apsaugodavo nuo atšiauraus kalnų klimato.
Per Antrąjį pasaulinį karą veislė smarkiai nukentėjo, tačiau lenkų kinologai ją atkūrė. 1967 m. FCI veislę pripažino. Lenkijoje Tatrų aviganis vadinamas „owczarek podhalański“ ir laikomas nacionaliniu lobiu.
Šiandien Tatrų aviganiai Lenkijoje vis dar naudojami bandoms saugoti, tačiau dažniau laikomi kaip šeimos sargai. Jie taip pat sėkmingai dirbo Lenkijos policijoje ir kaip paieškos šunys kalnuose.
Tatrų aviganis yra Lenkijos kalniečių – goralų – kultūros dalis. Podhalės regione šie balti šunys iki šiol vaizduojami liaudies mene, o vasarą juos galima sutikti kalnų ganyklose šalia piemenų trobelių, kur jie tebesaugo avis, iš kurių pieno gaminamas garsusis rūkytas sūris oscypek.
Išvaizda
Tatrų aviganis – didelis, galingas, gerai subalansuotas šuo, šiek tiek ilgesnis nei aukštis. Galva plati, akys migdolo formos, tamsiai rudos, apvestos tamsiais vokais. Ausys vidutinio ilgio, trikampės, nukarusios.
Kūnas raumeningas, krūtinė plati ir gili, nugara tiesi ir stipri. Uodega ilga, puošniai apaugusi, ramybės būsenoje nuleista, susijaudinus pakelta.
Kailis dvigubas: tankus, tiesus ar šiek tiek banguotas, šiurkštus viršutinis kailis ir labai tanki pavilnė. Ant kaklo – gausūs karčiai, ant užpakalinių kojų – „kelnaitės“. Vienintelė leidžiama spalva – gryna balta. Nosis, lūpos ir akių vokai juodi.
Tatrų aviganis dažnai painiojamas su Slovakijos čiuvaču, Kuvasu ar Pirėnų kalnų šunimi – visi jie yra dideli balti kalnų sarginiai šunys, tačiau skirtingų veislių.
Charakteris ir temperamentas
Tatrų aviganiai yra ramūs, drąsūs, ištikimi ir labai globėjiški savo šeimai. Su artimaisiais jie meilūs ir kantrūs, paprastai gerai sutaria su vaikais ir kitais šeimos gyvūnais, kuriuos dažnai saugo kaip savo „bandą“.
Su svetimais Tatrų aviganiai būna budrūs ir atsargūs. Jų teritorijos gynimo instinktas stiprus, tačiau jie nėra agresyvūs be priežasties – pirmiausia įspėja lojimu ir laikysena.
Būdingi iššūkiai: Tatrų aviganiai savarankiški ir gali būti užsispyrę. Jie daug loja, ypač naktimis. Jie gausiai šeriasi. Jiems reikia daug vietos.
Kasdieniame gyvenime Tatrų aviganis dieną dažnai ramiai ilsisi kieme, o vakare ir naktį tampa budresnis. Jis mėgsta stebėti teritoriją iš aukštesnės vietos. Lenkų kalniečiai sako, kad geras Tatrų aviganis „miega viena akimi“. Šeimai, turinčiai erdvų kiemą, Tatrų aviganis yra ramus, ištikimas ir patikimas sargas.
Tatrų aviganis savo šeimą laiko banda, kurią reikia saugoti. Jis mėgsta gulėti vietoje, iš kurios matosi visas kiemas, ir ramiai stebi, kas vyksta aplink. Į kiekvieną neįprastą garsą reaguoja gana greitai, tačiau nusiramina, kai įsitikina, kad pavojaus nėra. Šeimininkui svarbu suprasti, kad toks budrumas – ne nervingumas, o šimtmečiais ugdytas darbo instinktas.
Su šeimos vaikais tatrų aviganis paprastai būna labai kantrus, tačiau draugų vaikų triukšmingi žaidimai jam gali atrodyti kaip grėsmė jo vaikams. Todėl svečių akivaizdoje šunį verta prižiūrėti.
Dresūra ir socializacija
Tatrų aviganiai yra protingi, tačiau savarankiški. Geriausiai veikia pozityvus skatinimas, ramus ir nuoseklus mokymas. Šiurkštūs metodai netinka.
Socializacija nuo mažens yra būtina – ji padeda išvengti per didelio įtarumo. Svarbu mokyti eiti su pavadėliu netempiant ir priimti veterinarinę apžiūrą.
Tatrų aviganiams tinka paklusnumas, pėdsekystė ir sargybos darbas.
Tatrų aviganiui komandą verta kartoti ramiai ir aiškiai, nes jis mėgsta pirmiausia apsvarstyti situaciją. Trumpos, 5–10 minučių treniruotės kelis kartus per dieną duoda daugiau naudos nei viena ilga.
Priežiūra
- Kailis: šukuoti 2 kartus per savaitę, šėrimosi metu (pavasarį ir rudenį) – kasdien.
- Kirpimas: nekirpkite – kailis apsaugo nuo šalčio ir karščio.
- Maudymas: retai, kailis savaime atstumia purvą.
- Ausys, nagai, dantys: ausis tikrinti kas savaitę, nagus kirpti kas 3–4 savaites, dantis valyti reguliariai.
- Fizinis aktyvumas: 1 valanda per dieną ir laikas dideliame aptvertame kieme.
Tatrų aviganiai puikiai pakelia Lietuvos žiemą ir gali gyventi lauke, šiltoje būdoje, tačiau jiems būtinas ryšys su šeima.
Šėrimosi metu iškrenta labai daug baltos pavilnės, todėl verta turėti pavilnės grėbliuką. Vasarą jiems reikia pavėsio ir daug vandens.
Baltas tatrų aviganio kailis turi savybę išsivalyti pats – išdžiūvęs purvas tiesiog nubyra. Dėl to šuns dažnai maudyti nereikia, o per dažnas maudymas net kenkia natūraliam kailio riebalų sluoksniui. Pavasarį ir rudenį, kai krenta pavilnė, verta naudoti grėbliuką ar furminatorių – taip namuose bus gerokai mažiau plaukų.
Mityba
Rekomenduojamas kokybiškas didelių veislių šunims skirtas maistas. Suaugusiam 45–50 kg Tatrų aviganiui paprastai reikia apie 450–600 g sauso maisto per dieną.
Dėl gilios krūtinės maistą duokite 2 kartus per dieną ir venkite krūvio po ėdimo, kad sumažintumėte skrandžio apsisukimo riziką.
Šuniukams būtinas didelių veislių šuniukų maistas, užtikrinantis lėtą, tolygų augimą. Nerekomenduojama duoti papildomo kalcio.
Tatrų aviganiai paprastai ėda saikingai ir yra gana ekonomiški savo dydžiui. Neaktyviems, kieme gyvenantiems suaugusiems šunims porcijas verta mažinti, o žiemą, kai šuo daug laiko praleidžia lauke, – šiek tiek padidinti.
Sveikata ir paveldimos ligos
Dažniausios veislės sveikatos problemos:
- Klubų sąnarių displazija
- Alkūnių displazija
- Skrandžio apsisukimas
- Osteochondrozė
- Odos ligos po kailiu
- Akių ligos
Tatrų aviganiai paprastai būna tvirti ir sveiki. Dažniausia problema – klubų displazija, todėl veislės klubai reikalauja tėvų tyrimų.
Alkūnių displazija, skrandžio apsisukimas ir osteochondrozė taip pat pasitaiko. Po tankiu kailiu gali slėptis odos problemos ar parazitai.
Reguliarus profilaktinis patikrinimas kartą per metus padeda laiku pastebėti ligas.
Rekomenduojami tėvų tyrimai: klubų (HD) ir alkūnių (ED) displazijos vertinimas.
Pastebėjote neįprastus simptomus? Raskite veterinarijos kliniką savo mieste.
Šuniuko įsigijimas Lietuvoje
Lietuvoje Tatrų aviganių veislynų yra keletas, o daug pasiūlos yra Lenkijoje. Šuniukas su kilmės dokumentais paprastai kainuoja apie 800–1 400 €.
- Pamatykite šuniuko tėvus – jų elgesys turi būti ramus ir subalansuotas.
- Prašykite tėvų klubų ir alkūnių tyrimų rezultatų.
- Pasitikrinkite mikroschemą ir registraciją Gyvūnų augintinių registre.
- Parsivežant iš Lenkijos, būtinas ES gyvūno augintinio pasas ir vakcinacija nuo pasiutligės.
Leidimas: Tatrų aviganis nėra įtrauktas į Lietuvos pavojingų šunų veislių sąrašą, todėl specialaus leidimo laikyti nereikia.