Kilmė ir istorija
Veimaro paukštšunis išvestas XIX a. pradžioje Vokietijos Veimaro kunigaikštystės dvare. Manoma, kad veislės kūrimu domėjosi kunigaikštis Karlas Augustas, aistringas medžiotojas, siekęs turėti universalų, protingą ir elegantišką medžioklinį šunį.
Iš pradžių veimaraneriai buvo naudojami stambių žvėrių – elnių, šernų ir net lokių – medžioklei. Vėliau, sumažėjus stambių žvėrių, jie tapo universaliais paukščių ir smulkių žvėrių medžioklės šunimis. Ilgą laiką veislė buvo saugoma: šuniukus galėjo įsigyti tik Vokietijos veimaranerių klubo nariai.
XX a. veimaraneriai pasiekė JAV, kur išpopuliarėjo ir kaip šeimos šunys. Dėl būdingos sidabrinės spalvos jie kartais vadinami „sidabriniais vaiduokliais“.
XX a. viduryje JAV veimaraneriai tapo labai populiarūs, o vienas jų gyveno net Baltuosiuose rūmuose kartu su prezidentu Dwightu Eisenhoweriu.
Išvaizda
Veimaro paukštšunis – didelis, raumeningas, elegantiškas ir atletiškas šuo. Galva ilga, sausa, akys šviesiai ar tamsiai gintarinės, kartais pilkai mėlynos, protingos išraiškos. Šuniukų akys būna mėlynos. Ausys ilgos, plačios, aukštai įsodintos, nukarusios.
Skiriami du kailio tipai: trumpaplaukis (trumpas, lygus, tankus ir prigludęs) ir ilgaplaukis (minkštas, 3–5 cm ilgio, su ilgesniais plaukais ant ausų ir uodegos). Ilgaplaukiai veimaraneriai sutinkami gerokai rečiau.
Spalva – sidabriškai pilka, stirnos pilka ar pelės pilka, su atspalviais. Ant krūtinės ir pirštų gali būti nedidelių baltų žymių.
Patinai paprastai būna stambesni ir raumeningesni nei patelės. Šuniukai gimsta su ryškiomis tamsiomis juostelėmis, kurios išnyksta per pirmąsias savaites, o akys iš pradžių būna mėlynos.
Charakteris ir temperamentas
Veimaraneriai yra protingi, drąsūs, energingi ir nepaprastai prisirišę prie savo šeimininko. Jie dažnai vadinami „velkro šunimis“, nes nori būti šalia šeimininko kiekvieną minutę. Su savo šeima jie meilūs ir žaismingi.
Su svetimais veimaraneriai būna atsargūs ir budrūs, todėl yra geri sargai. Su vaikais, su kuriais auga, paprastai sutaria gerai, tačiau dėl energijos jauni šunys gali netyčia parversti mažą vaiką. Dėl stipraus medžioklės instinkto dažnai vaikosi kates ir smulkius gyvūnus.
Būdingi iššūkiai: veimaraneriai labai sunkiai pakelia vienatvę ir dažnai kenčia nuo išsiskyrimo nerimo – palikti vieni jie gali gadinti daiktus, staugti ar bandyti pabėgti. Jiems reikia itin daug judėjimo. Jie gali būti užsispyrę ir dominuojantys.
Veimaraneriai labai gerai jaučia šeimininko nuotaiką ir dažnai elgiasi tarsi jo šešėlis. Jie mėgsta būti įtraukti į visas veiklas – nuo pasivaikščiojimų iki kelionių automobiliu. Namuose, gavę pakankamai veiklos, jie būna meilūs ir mėgsta gulėti šalia šeimininko.
Veimaraneriai yra labai protingi ir gudrūs – jie greitai išmoksta atidaryti duris, spinteles ar šaldytuvą.
Dresūra ir socializacija
Veimaraneriai yra protingi ir gerai dresuojami, tačiau jiems reikia nuoseklaus, pasitikinčio savimi šeimininko. Geriausiai veikia pozityvus skatinimas ir įvairios treniruotės.
Labai svarbu nuo mažens pratinti šuniuką prie buvimo vienam po truputį, kad būtų išvengta išsiskyrimo nerimo. Taip pat verta mokyti atšaukimo komandos ir ramaus elgesio namuose.
Veimaraneriams puikiai tinka medžioklė, pėdsekystė, agility, kanikrosas ir paieška.
Veimaraneriai mėgsta užduotis, kuriose reikia mąstyti ir naudoti uoslę. Paslėptų daiktų paieška, pėdsekystė ir triukų mokymasis padeda pavarginti šunį protiškai ir sumažinti nerimą.
Trumpos, įvairios treniruotės duoda geriausių rezultatų.
Priežiūra
- Trumpaplaukiai: šukuoti kartą per savaitę guminiu šepečiu.
- Ilgaplaukiai: šukuoti 2–3 kartus per savaitę.
- Maudymas: retai, tik pagal poreikį.
- Ausys, nagai, dantys: ausis tikrinti kas savaitę, nagus kirpti kas 3–4 savaites, dantis valyti reguliariai.
- Fizinis aktyvumas: mažiausiai 2 valandos intensyvios veiklos per dieną: bėgimas, plaukiojimas, medžioklė ar sportas.
Trumpaplaukiai veimaraneriai neturi pavilnės, todėl žiemą jiems dažnai reikia paltuko, o namuose – minkšto guolio. Kiemas turi būti aptvertas aukšta tvora.
Po pasivaikščiojimų laukuose ar miške verta patikrinti letenas ir kailį, ar nėra įpjovimų, dyglių ir erkių. Veimaraneriai mielai plaukia, todėl po maudynių ežere šunį verta nuprausti švariu vandeniu.
Veimaraneriai mėgsta šilumą ir patogumą, todėl dažnai lenda po antklodėmis ar renkasi gulėti ant sofų. Namuose naudinga turėti šiltą, minkštą guolį, kuris taps jų mėgstamiausia poilsio vieta.
Mityba
Rekomenduojamas kokybiškas didelių veislių aktyviems šunims skirtas maistas. Suaugusiam 30–35 kg veimaraneriui paprastai reikia apie 380–500 g sauso maisto per dieną, priklausomai nuo aktyvumo.
Svarbu: veimaraneriai yra viena labiausiai skrandžio apsisukimo rizikos veikiamų veislių. Maistą duokite 2–3 kartais per dieną mažomis porcijomis ir venkite krūvio prieš ir po ėdimo.
Veimaraneriai mėgsta vogti maistą nuo stalo, todėl jį laikykite šuniui nepasiekiamoje vietoje.
Vyresniems veimaraneriams porcijas verta sumažinti ir pereiti prie senjorams skirto maisto. Vanduo visada turi būti pasiekiamas.
Skanėstus rinkitės mažus.
Sveikata ir paveldimos ligos
Dažniausios veislės sveikatos problemos:
- Skrandžio apsisukimas
- Klubų sąnarių displazija
- Hipertrofinė osteodistrofija (jauniems šunims)
- Akių vokų ligos
- Hipomielinizacija
- Odos navikai
Didžiausia veimaranerių sveikatos rizika – skrandžio apsisukimas. Tai ūmi, gyvybei pavojinga būklė, kurios požymiai: neramumas, nesėkmingi bandymai vemti ir išsipūtęs pilvas. Kai kurie veterinarai rekomenduoja profilaktinę gastropeksiją.
Hipertrofinė osteodistrofija – kaulų liga, pasireiškianti greitai augantiems šuniukams skausmu, karščiavimu ir sąnarių tinimu. Hipomielinizacija – paveldima nervų sistemos liga, pasireiškianti šuniukų drebuliu; ji nustatoma genetiniu testu.
Rekomenduojami tėvų tyrimai: klubų (HD) displazijos vertinimas, akių tyrimas, genetinis hipomielinizacijos testas.
Reguliarus profilaktinis patikrinimas kartą per metus, o vyresniems šunims – du kartus per metus, padeda laiku pastebėti sąnarių, odos ir kitas ligas. Kiekvieną naują guzelį ant odos verta parodyti veterinarui.
Pastebėjote neįprastus simptomus? Raskite veterinarijos kliniką savo mieste.
Šuniuko įsigijimas Lietuvoje
Lietuvoje veimaranerių veislynų yra keletas. Šuniukas su kilmės dokumentais paprastai kainuoja apie 800–1 500 €.
- Prašykite tėvų sąnarių tyrimų ir genetinių testų rezultatų.
- Pasidomėkite tėvų temperamentu – ar jie ramūs ir subalansuoti.
- Pasitikrinkite mikroschemą ir registraciją Gyvūnų augintinių registre.
- Sąžiningai įvertinkite, ar galite skirti daug laiko ir nepalikti šuns ilgai vieno.
Leidimas: Veimaro paukštšunis nėra įtrauktas į Lietuvos pavojingų šunų veislių sąrašą, todėl specialaus leidimo laikyti nereikia.
Atsakingas veisėjas šuniuką atiduoda ne jaunesnį nei 8–10 savaičių, su veterinariniu pasu, atliktais skiepais ir nukirmintą.
Veimaranerių dažnai pasitaiko ir globos organizacijose – juos atiduoda šeimininkai, neįvertinę šuns energijos ir išsiskyrimo nerimo. Suaugusio šuns charakteris jau aiškus, o globėjai gali patarti, ar jis tiks jūsų šeimai.
