Kilmė ir istorija
Vokiečių šiurkščiaplaukis paukštšunis išvestas XIX a. pabaigoje Vokietijoje. Vokiečių medžiotojai siekė sukurti universalų šunį, kuris galėtų dirbti bet kokiomis sąlygomis – tankiuose krūmynuose, pelkėse, šaltame vandenyje ir laukuose. Tam reikėjo ne tik puikios uoslės ir darbinių savybių, bet ir apsauginio kailio.
Veislė išvesta kryžminant vokiečių trumpaplaukius paukštšunius su šiurkščiaplaukiais grifonais, pudelpointeriais ir stichelhaarais. Svarbiausias kriterijus buvo darbinės savybės, o ne išvaizda. 1902 m. Vokietijoje įkurtas veislės klubas.
Šiandien drathaaras yra vienas populiariausių medžioklinių šunų Vokietijoje ir Lietuvoje. Jis naudojamas paukščių medžioklei, žvėrių pėdsekystei, šernų medžioklei ir paukščių parnešimui iš vandens.
Įdomu, kad Vokietijoje drathaarai yra viena dažniausiai registruojamų medžioklinių šunų veislių. Jų populiarumą lėmė universalumas ir atsparumas sudėtingoms oro sąlygoms.
Išvaizda
Drathaaras – vidutinio dydžio, raumeningas, tvirtas ir atletiškas šuo. Galva su ryškiais antakiais ir barzda, akys ovalios, tamsiai rudos, gyvos ir protingos išraiškos. Ausys vidutinio dydžio, nukarusios.
Labiausiai atpažįstamas bruožas – kailis: šiurkštūs, vieliniai, prigludę viršutiniai plaukai, apie 2–4 cm ilgio, ir tanki, vandeniui atspari pavilnė. Kailis apsaugo nuo dyglių, šalčio ir vandens. Ant snukio plaukai suformuoja barzdą ir ūsus, o virš akių – ryškius antakius.
Dažniausios spalvos – ruda marga ir juoda marga (balta su rudais ar juodais taškeliais), taip pat ruda su baltomis žymėmis arba be jų.
Patinai paprastai būna stambesni ir masyvesni nei patelės. Šuniukų kailis iš pradžių būna minkštesnis, o šiurkšti struktūra galutinai susiformuoja per pirmuosius metus.
Charakteris ir temperamentas
Drathaarai yra protingi, drąsūs, ištvermingi ir labai ištikimi savo šeimininkui. Su savo šeima jie paprastai būna meilūs ir žaismingi. Su vaikais, su kuriais auga, drathaarai paprastai sutaria gerai.
Su svetimais drathaarai būna atsargūs ir budrūs – jie yra geresni sargai nei daugelis kitų medžioklinių šunų. Su kitais šunimis gali būti dominuojantys, o dėl stipraus medžioklės instinkto dažnai vaikosi kates ir smulkius gyvūnus.
Būdingi iššūkiai: drathaarams reikia labai daug judėjimo ir darbo. Be veiklos jie tampa neramūs, destruktyvūs ir gali bandyti pabėgti. Jie gali būti užsispyrę ir išbandyti šeimininko ribas. Ši veislė netinka pradedantiesiems.
Drathaarai dažnai renkasi vieną žmogų, su kuriuo dirba, ir jam yra ypač ištikimi. Namuose, po darbo, jie dažnai būna ramūs ir mėgsta ilsėtis šalia šeimininko. Daug medžiotojų sako, kad drathaaras yra ir medžioklės partneris, ir šeimos sargas viename.
Dresūra ir socializacija
Drathaarai yra protingi ir gerai dresuojami, tačiau jiems reikia patyrusio, nuoseklaus šeimininko. Geriausiai veikia pozityvus skatinimas ir aiškios taisyklės.
Medžioklei drathaarai paprastai ruošiami nuo mažens: mokomi nurodyti paukščius, parnešti grobį iš sausumos ir vandens, sekti sužeistų žvėrių pėdsakus. Lietuvoje medžiotojų būreliai ir kinologų klubai rengia paukštinių šunų bandymus.
Socializacija su kitais šunimis ir gyvūnais nuo mažens yra labai svarbi, nes drathaarai gali būti dominuojantys.
Jauną drathaarą verta palaipsniui supažindinti su medžiokle: iš pradžių su paukščių ir žvėrių kvapais, vėliau su šūviais iš toli ir tik tada su tikra medžiokle. Svarbu, kad šuo nebijotų šūvio garso ir vandens.
Drathaarams patinka užduotys, kuriose reikia ieškoti, sekti ir parnešti. Net ir ne medžioklės sezonu verta reguliariai treniruoti pėdsekystę ar paukščių parnešimą, kad šuo išlaikytų įgūdžius.
Priežiūra
- Kailis: šukuoti kartą per savaitę; kelis kartus per metus išpešti seną kailį.
- Barzda: po ėdimo ir gėrimo nuvalyti.
- Po medžioklės: patikrinti letenas, ausis ir kailį, ar nėra įpjovimų, dyglių ir erkių.
- Ausys, nagai, dantys: ausis tikrinti kas savaitę, nagus kirpti kas 3–4 savaites, dantis valyti reguliariai.
- Fizinis aktyvumas: mažiausiai 2 valandos intensyvios veiklos per dieną, geriausia – reguliarus darbas medžioklėje.
Drathaarų kailis gana lengvai prižiūrimas ir natūraliai atstumia nešvarumus bei vandenį. Kiemas turi būti aptvertas aukšta tvora, nes drathaarai gerai šokinėja ir linkę sekti žvėrių pėdsakus.
Medžioklės sezonu šuniui verta uždėti ryškią liemenę ar antkaklį, kad jį būtų lengviau pastebėti miške. Daug medžiotojų naudoja GPS sekiklius, kurie padeda surasti nubėgusį šunį.
Mityba
Rekomenduojamas kokybiškas aktyviems šunims skirtas maistas su dideliu baltymų kiekiu. Suaugusiam 28–32 kg drathaarui paprastai reikia apie 350–480 g sauso maisto per dieną, o medžioklės sezonu – daugiau.
Maistą duokite 2 kartus per dieną ir venkite intensyvaus krūvio prieš ir po ėdimo. Medžioklės dienomis maistą geriau duoti po darbo.
Ne sezono metu porcijas verta sumažinti, kad šuo nenutuktų.
Vanduo visada turi būti pasiekiamas, ypač medžioklės metu ir po jos. Vyresniems drathaarams porcijas verta sumažinti.
Sveikata ir paveldimos ligos
Dažniausios veislės sveikatos problemos:
- Klubų ir alkūnių sąnarių displazija
- Von Willebrando liga (2 tipo)
- Hipotireozė
- Akių vokų ligos
- Traumos medžioklės metu
Drathaarai paprastai būna labai sveiki ir ištvermingi, nes veisiami pagal darbines savybes. Dažniausia problema – sąnarių displazija, todėl tėvų tyrimai būtini.
Von Willebrando liga (2 tipo) sutrikdo kraujo krešėjimą. Ji nustatoma genetiniu testu, o veterinarui prieš operacijas verta žinoti šuns statusą.
Dėl aktyvaus darbo medžioklėje drathaarams dažnos traumos – įpjovimai, įkandimai, raiščių pažeidimai. Po kiekvienos medžioklės verta atidžiai apžiūrėti šunį.
Rekomenduojami tėvų tyrimai: klubų (HD) ir alkūnių (ED) displazijos vertinimas, genetinis von Willebrando ligos testas.
Reguliarus profilaktinis patikrinimas, ypač prieš medžioklės sezoną, padeda laiku pastebėti sąnarių ir kitas ligas. Taip pat svarbu patikrinti skiepus ir apsaugą nuo erkių.
Pastebėjote neįprastus simptomus? Raskite veterinarijos kliniką savo mieste.
Šuniuko įsigijimas Lietuvoje
Lietuvoje drathaarų pasiūla didelė, ypač medžiotojų bendruomenėse. Šuniukas su kilmės dokumentais paprastai kainuoja apie 600–1 200 €.
- Pasidomėkite tėvų darbiniais diplomais ir medžiokliniais gebėjimais.
- Prašykite tėvų sąnarių tyrimų ir genetinių testų rezultatų.
- Pasitikrinkite mikroschemą ir registraciją Gyvūnų augintinių registre.
- Sąžiningai įvertinkite, ar galėsite šuniui suteikti medžioklės ar panašią intensyvią veiklą.
Leidimas: vokiečių šiurkščiaplaukis paukštšunis nėra įtrauktas į Lietuvos pavojingų šunų veislių sąrašą, todėl specialaus leidimo laikyti nereikia. Medžioklei su šunimis taikomos Medžioklės taisyklės.
Atsakingas veisėjas šuniuką atiduoda ne jaunesnį nei 8–10 savaičių, su veterinariniu pasu, atliktais skiepais ir nukirmintą.
