Kilmė ir istorija
Lietuvių skalikų protėviai siekia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus. Medžioklė su skalikais buvo svarbi bajorų ir didikų gyvenimo dalis, o skalikai minimi XVI a. rašytiniuose šaltiniuose, tarp jų ir Lietuvos Statute, kuriame išvardytos to meto šunų rūšys. Tikslus veislės susiformavimo laikas ir būdas iki šiol nėra aiškus.
Per karus ir okupacijas skalikų gerokai sumažėjo – po Antrojo pasaulinio karo jų buvo likę vos keliasdešimt. Veislę išsaugojo Lietuvos medžiotojai ir kinologai entuziastai, surinkę likusius tipiškus šunis. Pirmąjį lietuvių skalikų standartą parengė Vytautas Klovas, o 1981 m. surengta pirmoji lietuvių skalikų paroda.
Žlugus Sovietų Sąjungai, skalikų vėl sumažėjo, tačiau mėgėjų dėka veislė išliko. Šiandien lietuvių skalikas yra pripažintas nacionaliniu lygiu, tačiau FCI jo nepripažįsta, nes veislės populiacija per maža.
Išvaizda
Lietuvių skalikas – vidutinio ūgio, tvirto sudėjimo, stambus šuo. Patinų aukštis ties ketera siekia 52–60 cm, patelių – 48–55 cm. Galva didelė, pleištiška, kakta plati, viršugalvis kiek išgaubtas. Snukis siauras. Akys vidutinio dydžio, ovalios, šiek tiek įkypos, tamsiai rudos arba rudos. Ausys nukarusios, vidutinio ilgio, trikampės, suapvalintais galais.
Sąkandis žirkliškas, uodega kardo formos – stora prie pagrindo ir plonėjanti link galo. Kailis trumpas, tankus, prigludęs, su pavilne. Spalva juoda su rudu įdegiu ant snukio, krūtinės, pilvo, vidinės kojų pusės ir virš akių. Standartas leidžia nedidelę baltą dėmelę ant krūtinės.
Lietuvių skalikai kartais painiojami su estų ar rusų skalikais, tačiau lietuvių skalikas yra vienspalvis juodas su įdegiu ir neturi didelių baltų žymių.
Patelės paprastai būna lengvesnio sudėjimo ir šiek tiek žemesnės nei patinai.
Charakteris ir temperamentas
Lietuvių skalikai yra draugiški, ramūs, patiklūs ir labai ištvermingi. Su savo šeima jie švelnūs ir prisirišę, o su svetimais paprastai draugiški arba santūrūs, bet ne agresyvūs. Su vaikais skalikai dažniausiai elgiasi kantriai.
Medžioklėje lietuvių skalikai yra užsispyrę ir ištvermingi – užuodę žvėries pėdsaką, jie gali jį sekti daugybę valandų, garsiai ir melodingai lodami. Šis lojimas medžiotojams leidžia nuspręsti, kur yra žvėris ir šuo.
Būdingi iššūkiai: labai stiprus medžioklės instinktas – užuodęs kvapą skalikas gali nubėgti toli ir neatsiliepti į šaukimą. Skalikams reikia labai daug judėjimo, o be jo jie tampa neramūs. Jie garsiai loja ir gali vaikytis smulkius gyvūnus, įskaitant kates.
Namuose, gavę pakankamai judėjimo, lietuvių skalikai paprastai būna ramūs ir mėgsta ilsėtis šalia šeimininko. Jie nėra įkyrūs ir lengvai prisitaiko prie šeimos dienos ritmo. Dėl draugiško būdo skalikai gerai sutaria ir su kitais šunimis – medžioklėje jie dažnai dirba poromis ar būriais.
Dresūra ir socializacija
Lietuvių skalikai yra protingi, tačiau medžioklės instinktas dažnai būna stipresnis už šeimininko komandas. Dresūrai reikia kantrybės ir nuoseklumo. Geriausiai veikia pozityvus skatinimas ir maisto skanėstai.
Medžioklei skalikai dažniausiai ruošiami nuo mažens kartu su patyrusiais šunimis. Lietuvos medžiotojai ir skalikų klubai organizuoja bandymus ir varžybas, kuriose vertinami šunų darbiniai gebėjimai.
Jei skalikas laikomas kaip šeimos šuo, jam būtina rasti veiklą, atitinkančią jo instinktus: pėdsekystę, uoslės darbą, ilgus žygius ar kanikrosą. Neaptvertose vietose skaliką geriausia vedžioti su ilgu pavadėliu.
Svarbu mokyti skaliką grįžti pas šeimininką pagal garsinį signalą, pavyzdžiui, ragelį ar švilpuką. Šis įgūdis labai praverčia ir medžioklėje, ir kasdien.
Priežiūra
- Kailis: šukuoti kartą per savaitę guminiu šepečiu ar pirštine, šėrimosi metu – dažniau.
- Maudymas: retai, tik pagal poreikį.
- Ausys: nukarusias ausis tikrinti ir valyti kas savaitę, ypač po medžioklės ar pasivaikščiojimo miške.
- Nagai ir dantys: nagus kirpti kas 3–4 savaites, dantis valyti reguliariai.
- Letenos: po medžioklės ar ilgų žygių patikrinti, ar nėra įpjovimų ir įdrėskimų.
- Fizinis aktyvumas: mažiausiai 2 valandos aktyvaus judėjimo per dieną.
Po kiekvieno pasivaikščiojimo miške verta patikrinti, ar į kailį ir ausis neprisisiurbė erkių – lietuvių skalikai daug laiko praleidžia gamtoje. Būtina reguliari apsauga nuo parazitų. Kiemas turi būti gerai aptvertas, nes skalikai linkę sekti pėdsakus už jo ribų.
Medžioklės sezonu šuniui verta uždėti šviesią liemenę ar ryškų antkaklį, kad jį būtų lengviau pastebėti miške. Daug medžiotojų naudoja ir GPS sekiklius, padedančius surasti nubėgusį šunį.
Mityba
Rekomenduojamas kokybiškas aktyviems vidutinių ar didelių veislių šunims skirtas maistas. Suaugusiam 25–30 kg skalikui paprastai reikia apie 300–400 g sauso maisto per dieną, o medžioklės sezonu ar esant intensyviam krūviui – daugiau.
Maistą duokite 2 kartus per dieną ir venkite didelių porcijų prieš pat intensyvų darbą ar iškart po jo. Medžioklės dienomis šuniui reikia daugiau vandens ir energijos.
Skalikai labai mėgsta maistą, todėl ne sezono metu, kai juda mažiau, porcijas reikia sumažinti, kad šuo nenutuktų.
Po medžioklės ar ilgo žygio šuniui reikia ramaus poilsio ir pakankamai vandens. Maistą geriausia duoti tik tada, kai šuo nurimsta ir atsigauna.
Sveikata ir paveldimos ligos
Dažniausios veislės sveikatos problemos:
- Ausų uždegimai
- Klubų sąnarių displazija
- Traumos medžioklės metu
- Nutukimas (ne sezono metu)
- Erkių pernešamos ligos
Lietuvių skalikai paprastai būna sveiki, tvirti ir ištvermingi šunys. Dėl mažos populiacijos veislėje nėra plačiai ištirtų paveldimų ligų, tačiau mažas genų fondas reiškia, kad veisėjams ypač svarbu vengti artimų giminaičių kryžminimo.
Dažniausios problemos susijusios su gyvenimo būdu: ausų uždegimai dėl nukarusių ausų, letenų ir kūno traumos medžioklės metu, erkių pernešamos ligos. Po medžioklės ar ilgų pasivaikščiojimų miške verta atidžiai apžiūrėti šunį.
Rekomenduojami tėvų tyrimai: klubų (HD) displazijos vertinimas; taip pat svarbu pasidomėti tėvų kilme, kad būtų išvengta artimo giminingumo.
Lietuvių skalikams rekomenduojami reguliarūs profilaktiniai patikrinimai, ypač prieš medžioklės sezoną ir po jo.
Pastebėjote neįprastus simptomus? Raskite veterinarijos kliniką savo mieste.
Šuniuko įsigijimas Lietuvoje
Lietuvių skalikų šuniukų pasiūla labai ribota, todėl jų dažnai tenka laukti. Šuniukai daugiausia parduodami per medžiotojų ir veislės mėgėjų bendruomenes. Kaina labai priklauso nuo veisėjo ir tėvų darbinių savybių – orientaciniai skaičiai yra apie 300–800 €.
- Dėl patikimų veisėjų kreipkitės į Lietuvos kinologų draugiją, medžiotojų būrelius ar lietuvių skalikų mėgėjų bendruomenes.
- Pasidomėkite tėvų darbinėmis savybėmis ir kilme.
- Pasitikrinkite mikroschemą ir registraciją Gyvūnų augintinių registre.
- Įvertinkite, ar galite skalikui suteikti pakankamai judėjimo – ši veislė labiausiai tinka medžiotojams ir labai aktyviems žmonėms.
Leidimas: lietuvių skalikas nėra įtrauktas į Lietuvos pavojingų šunų veislių sąrašą, todėl specialaus leidimo laikyti nereikia. Medžioklei su šunimis taikomos Medžioklės taisyklės.
Įsigiję lietuvių skaliką, prisidedate prie nacionalinės veislės išsaugojimo. Jei šuo atitinka standartą, verta pasidomėti parodomis ir darbinių savybių bandymais, kurie padeda veislės populiacijai išlikti ir stiprėti.