Kilmė ir istorija
Kišu kilęs iš Kii pusiasalio kalnuotų vietovių – dabartinių Vakajamos ir Mie prefektūrų Japonijoje. Šie šunys šimtmečius buvo naudojami medžiotojų „matagi“ šernų ir elnių medžioklei. Kišu dirbdavo tyliai: suradęs žvėrį, jis sulaikydavo jį vietoje, kol prieidavo medžiotojas.
Anksčiau kišu būdavo įvairių spalvų, tačiau XX a. medžiotojai ir veisėjai ėmė labiau vertinti baltus šunis, nes juos lengviau atskirti nuo žvėries miške. Dabar balta yra dažniausia spalva, nors raudoni ir sezamo spalvos šunys taip pat leidžiami.
1934 m. kišu buvo paskelbtas Japonijos gamtos paminklu, o jo veisimu rūpinasi Japonijos šunų saugojimo draugija (Nihon Ken Hozonkai). Už Japonijos ribų kišu yra labai retas.
Japonijoje yra šešios vietinės špicų veislės, saugomos Nihon Ken Hozonkai: akita, kišu, šikoku, kai, hokaido ir šiba. Kišu yra viena mažiau žinomų užsienyje, nors Japonijoje gana gerai paplitusi, ypač Kansai regione.
Išvaizda
Kišu – vidutinio dydžio, tvirtas, gerai raumeningas ir proporcingas špicas. Galva plati, su ryškiu kaktos perėjimu, akys mažos, trikampės, tamsiai rudos. Ausys mažos, trikampės, stačios ir šiek tiek pakreiptos į priekį. Uodega stora, užriesta žiedu ar pjautuvu ant nugaros.
Kailis dvigubas: tankus, minkštas poplaukis ir šiurkštūs, tiesūs dengiamieji plaukai, ilgesni ant skruostų ir uodegos. Dažniausia spalva – balta, taip pat leidžiama raudona ir sezamo.
Patinai užauga apie 52 cm, patelės – apie 46 cm (leidžiamas nedidelis nuokrypis). Kišu atrodo santūriai kilnus ir ramus.
Kišu judesiai lengvi, elastingi ir ištvermingi – jis gali ilgai judėti kalnuotoje vietovėje. Šuniukų ausys atsistoja apie 2–4 mėnesių amžiaus, o kailis visiškai susiformuoja apie metus.
Charakteris ir temperamentas
Kišu – ramus, orus, ištikimas ir labai prisirišęs prie savo šeimininko. Dažniausiai jis renkasi vieną „savo“ žmogų, tačiau myli visą šeimą. Namuose kišu būna ramus, tylus ir švarus – daugelis šeimininkų lygina jį su kate.
Su svetimais kišu paprastai santūrus ir abejingas, tačiau ne agresyvus. Jis retai loja.
Dėl stipraus medžioklės instinkto kišu gali vaikytis kates ir smulkius gyvūnus. Su kitais šunimis, ypač tos pačios lyties, kai kurie gali būti dominuojantys.
Būdingi iššūkiai: kišu savarankiškas ir gali nereaguoti į šaukimą, ypač užuodęs žvėrį. Jam reikia patyrusio, kantraus šeimininko ir ankstyvos socializacijos.
Kišu dažnai apibūdinamas kaip „samurajaus šuo“ – ramus, susikaupęs ir orus. Jis retai būna įkyrus, tačiau labai stipriai prisiriša prie savo žmonių ir mėgsta būti šalia jų. Kai kurie kišu būna tikri vienos šeimos šunys ir sunkiai prisitaiko keičiant šeimininką.
Daugelis kišu labai švarūs ir patys laižosi kaip katės, todėl beveik neturi kvapo. Namuose jie ramūs ir mažai triukšmauja.
Kišu paprastai labai prisitaiko prie šeimininko dienotvarkės: jei šeima rami, ir jis ramus; jei aktyvi – mielai dalyvauja žygiuose ir kelionėse.
Dresūra ir socializacija
Kišu yra protingas, tačiau savarankiškas. Geriausiai veikia ramus, nuoseklus pozityvus mokymas su aiškiomis taisyklėmis. Griežtas elgesys sukelia užsispyrimą ir praranda šuns pasitikėjimą.
Labai svarbi ankstyva socializacija su įvairiais žmonėmis, šunimis ir aplinkomis. Patikimas atšaukimas sunkiai pasiekiamas, todėl atvirose vietose kišu geriau vedžioti su pavadėliu.
Kišu reikia gerbti – jis geriausiai dirba su šeimininku, kuriuo pasitiki. Trumpos, įvairios treniruotės su skanėstais ir žaidimais padeda išlaikyti jo dėmesį. Šuniukų mokykla ir ankstyvos pažintys su ramiais šunimis padeda išvengti problemų su kitais šunimis ateityje.
Kišu mėgsta uoslės užduotis, ilgus žygius ir pėdsekystę – šios veiklos padeda patenkinti jo medžioklės instinktą be rizikos.
Priežiūra
- Kailis: šukuoti kartą per savaitę, šėrimosi metu – kasdien.
- Kirpimas: dvigubo kailio kirpti negalima.
- Maudymas: retai – tik pagal poreikį.
- Nagai ir dantys: nagus kirpti kas 3–4 savaites, dantis valyti reguliariai.
- Fizinis aktyvumas: 1–1,5 valandos per dieną: pasivaikščiojimai, žygiai, uoslės užduotys.
Kišu mėgsta švarą ir dažnai pats save prižiūri. Baltas kailis gana lengvai išsivalo išdžiūvęs, tačiau po pasivaikščiojimų purve jį verta nuplauti švariu vandeniu.
Šėrimosi metu (pavasarį ir rudenį) kišu netenka daug poplaukio – tuo metu jį reikia šukuoti kasdien, kad plaukai neliktų visur namuose. Šiltas maudymas padeda greičiau pašalinti negyvą poplaukį.
Po žygių miške reikia patikrinti letenas ir kailį dėl erkių, ypač šviesiame kailyje jas lengviau pastebėti.
Nagus verta tikrinti kas kelias savaites, o plaukus tarp letenų pagalvėlių – apkirpti, kad šuo neslystų ant grindų. Po maudynių kailį reikia gerai išdžiovinti, nes tankus poplaukis džiūsta lėtai.
Mityba
Rekomenduojamas kokybiškas vidutinių veislių šunims skirtas maistas. 20 kg kišu paprastai reikia apie 250–320 g sauso maisto per dieną.
Kai kuriems japonų špicams tinka maistas su žuvimi ar ėriena; jei pasireiškia odos niežulys, verta pasitarti su veterinaru dėl maisto alergijos.
Kol šuniukas auga, jo dienos davinys dalijamas į 3–4 dalis; suaugusiam šuniui pakanka ryto ir vakaro šėrimo. Kai kurie kišu būna išrankūs, todėl verta laikytis pastovaus šėrimo režimo.
Sveikata ir paveldimos ligos
Dažniausios veislės sveikatos problemos:
- Hipotireozė
- Akių vokų užsivertimas (entropija)
- Odos alergijos
- Klubų sąnarių displazija
- Girnelės išnirimas
- Traumos medžioklėje
Kišu paprastai yra sveikas ir tvirtas šuo. Dažniausios problemos – hipotireozė, akių vokų užsivertimas ir odos alergijos. Pasitaiko klubų displazijos ir girnelės išnirimo.
Rekomenduojami tėvų tyrimai: klubų (HD) vertinimas, akių tyrimas, skydliaukės funkcijos tyrimas.
Reguliarūs veterinaro patikrinimai ir skiepai padeda išlaikyti šunį sveiką. Vyresniems kišu verta kasmet patikrinti skydliaukės funkciją.
Pastebėjote neįprastus simptomus? Raskite veterinarijos kliniką savo mieste.
Šuniuko įsigijimas Lietuvoje
Lietuvoje kišu praktiškai nėra – šuniukų reikia ieškoti Japonijoje, Rusijoje ar keliuose Europos veislynuose. Šuniukas paprastai kainuoja apie 1 500–3 000 €, o įvežimas iš Japonijos gali kainuoti papildomai.
- Rinkitės veisėją, registruotą FCI narės organizacijoje ar Nihon Ken Hozonkai.
- Pamatykite šuniuko tėvus ir įvertinkite jų temperamentą.
- Prašykite tėvų sveikatos tyrimų rezultatų.
- Parsivežant iš kitos šalies, būtinas gyvūno augintinio pasas ir vakcinacija nuo pasiutligės.
- Pasitikrinkite mikroschemą ir registraciją Gyvūnų augintinių registre.
Leidimas: kišu nėra įtrauktas į Lietuvos pavojingų šunų veislių sąrašą, todėl specialaus leidimo laikyti nereikia.
Įvežant šunį iš Japonijos, reikia iš anksto pasirūpinti pasiutligės vakcinacija, antikūnų tyrimu ir kitais ES reikalavimais – procesas gali užtrukti kelis mėnesius.
Kam tinka: patyrusiems šeimininkams, vertinantiems ramų, savarankišką ir ištikimą šunį. Kam netinka: šeimoms su katėmis ar smulkiais gyvūnais ir tiems, kurie nori paklusnaus, visada klausančio šuns.