Bigadoras

Kilmė ir istorija

Biglio ir labradoro mišrūnų atsitiktinai gimdavo jau seniai, o tikslingai juos veisti pradėta XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje JAV, kai populiarėjo „dizaineriniai“ šunys. Veisėjai siekė sukurti vidutinio dydžio šeimos šunį, kuris derintų labradoro norą įtikti su biglio linksmumu.

Biglis – senas anglų skalikas, naudotas kiškių medžioklei gaujose. Jis garsėja ypač stipria uosle ir draugiškumu. Labradoro retriveris – vienas populiariausių šunų pasaulyje, žinomas kaip medžioklinis, pagalbos ir šeimos šuo. Abu tėvai yra draugiški, socialūs ir mėgsta ėsti, todėl bigadoras paveldėjo šias savybes.

Kai kurios muitinės ir paieškos tarnybos naudoja biglius ir labradorus uoslės darbui, todėl ir bigadorai pasižymi puikia uosle. FCI ir kitos didžiosios kinologų organizacijos bigadoro kaip veislės nepripažįsta.

Lietuvoje bigadorų dažnai pasitaiko kaimuose ir gyvūnų prieglaudose, nes biglių ir labradorų mišrūnai neretai gimsta atsitiktinai. Daugelis jų tampa puikiais šeimos šunimis, nes paveldi abiejų tėvų draugiškumą.

Išvaizda

Bigadoras – vidutinio dydžio, tvirto sudėjimo šuo su plačia galva, nukarusiomis ausimis ir švelniomis rudomis akimis. Išvaizda dažniausiai primena mažesnį labradorą su biglio ausimis ir snukiu.

Kailis trumpas, lygus ir tankus, dažnai dvigubas. Spalvos: juoda, ruda, gelsva, kreminė, kartais trispalvė kaip biglio. Uodega vidutinio ilgio, dažnai su baltu galiuku.

Dydis labai skiriasi: bigadorai užauga 36–58 cm ir sveria 10–30 kg, priklausomai nuo to, kurio tėvo savybės vyrauja.

Šuniukų išvaizda per pirmuosius mėnesius gali keistis – ausys dažnai ilgėja, o snukis tampa ilgesnis.

Charakteris ir temperamentas

Bigadorai yra linksmi, draugiški, smalsūs ir labai socialūs. Jie mėgsta žmones, vaikus ir kitus šunis, todėl puikiai tinka šeimoms. Su svetimais dažniausiai draugiški, todėl sargai iš jų nekokie.

Iš biglio bigadorai paveldi stiprią uoslę ir smalsumą – pasivaikščiojimų metu jie dažnai uostinėja kiekvieną kampą ir gali nusekti kvapą. Iš labradoro – norą įtikti, meilę vandeniui ir daiktų atnešimui.

Būdingi iššūkiai: bigadorai gali būti užsispyrę, ypač kai užuodžia įdomų kvapą. Jie gali loti ar kaukti (biglio „bay“), nuobodžiaudami griaužti daiktus. Labai mėgsta ėsti ir gali bandyti pasiekti maistą ant stalo ar šiukšlių dėžėje.

Bigadorai dažnai būna tikri „gurmanai“ – jie gali užuosti maistą iš toli ir sugalvoti išradingų būdų jį pasiekti: atidaryti spinteles, užlipti ant kėdės ar ištraukti šiukšlių maišą. Todėl namuose verta laikyti maistą uždarose spintelėse ir naudoti šiukšlių dėžes su dangčiu.

Bigadorai paprastai labai mėgsta vaikus ir gali valandų valandas žaisti su jais kieme. Su kitais šunimis jie dažnai būna draugiški ir mėgsta šunų aikšteles.

Iš labradoro daugelis bigadorų paveldi meilę vandeniui – jie mielai plaukioja ežeruose ir upėse.

Bigadorai dažnai būna puikūs kompanionai vaikams – jie kantrūs, žaismingi ir retai pavargsta nuo žaidimų. Vis dėlto mažų vaikų ir šuns žaidimus visada reikia prižiūrėti.

Bigadorai paprastai bręsta lėtai ir išlieka žaismingi iki 2–3 metų.

Dresūra ir socializacija

Bigadorai yra protingi, tačiau gali būti užsispyrę ir lengvai blaškomi kvapų. Geriausiai veikia pozityvus skatinimas ir skanėstai (atsargiai dėl nutukimo), trumpos ir įvairios treniruotės.

Labai svarbu išmokyti patikimo atšaukimo ir vaikščiojimo su pavadėliu. Uoslės žaidimai – skanėstų slėpimas, pėdsekystė, nosework – puikiai išnaudoja biglio instinktą.

Ankstyva socializacija su įvairiais žmonėmis, šunimis ir aplinkomis padeda užauginti ramų, pasitikintį šunį. Šuniukų mokyklos kursai yra puiki pradžia.

Bigadorams taip pat tinka daiktų atnešimas ir plaukimas – šios veiklos išnaudoja labradoro instinktus.

Priežiūra

• Kailis: šukuoti 1–2 kartus per savaitę guminiu šepečiu, šėrimosi metu dažniau.
• Maudymas: kas 1–2 mėnesius ar pagal poreikį.
• Ausys: tikrinti ir valyti kas savaitę – nukarusios ausys linkusios į uždegimus.
• Nagai ir dantys: nagus kirpti kas 3–4 savaites, dantis valyti reguliariai.
• Fizinis aktyvumas: 1–1,5 valandos per dieną: pasivaikščiojimai, uoslės žaidimai, daiktų atnešimas, plaukimas.

Kiemas turi būti gerai aptvertas – sekdamas kvapą bigadoras gali pasikasti po tvora ar rasti spragą.

Protinei veiklai labai tinka uoslės žaidimai: skanėstų slėpimas namuose ar kieme, uoslės kilimėliai, interaktyvūs žaislai. Tai puikiai išnaudoja biglio uoslę ir padeda pavargdinti šunį lietingomis dienomis.

Po pasivaikščiojimų miške verta patikrinti ausis ir kailį dėl erkių.

Maudyti bigadorą pakanka kas 1–2 mėnesius; dažnesnis maudymas gali išsausinti odą. Po maudynių ar plaukimo ausis reikia gerai išdžiovinti.

Mityba

Rekomenduojamas kokybiškas vidutinių veislių šunims skirtas maistas. 20 kg bigadorui paprastai reikia apie 250–320 g sauso maisto per dieną.

Abu tėvai labai mėgsta ėsti, todėl bigadorai linkę nutukti. Porcijas būtina matuoti, skanėstus įskaičiuoti į dienos davinį, o maistą laikyti šuniui nepasiekiamoje vietoje. Lėto ėdimo dubenėlis padeda šunims, kurie ėda per greitai.

Jauniems šuniukams reikia keturių šėrimų per dieną, vėliau jų skaičius mažinamas iki trijų, o suaugusiems šunims užtenka dviejų. Naujas ėdalas į dubenį turėtų patekti ne iš karto, o pamažu – bent savaitę maišant jį su įprastu maistu.

Sveikata ir paveldimos ligos

Dažniausios veislės sveikatos problemos:

• Klubų ir alkūnių sąnarių displazija
• Nutukimas
• Ausų uždegimai
• Hipotireozė
• Epilepsija
• Akių ligos

Bigadorai gali paveldėti abiejų tėvų veislių ligas. Dažniausios problemos – klubų ir alkūnių displazija, nutukimas, ausų uždegimai ir hipotireozė. Iš biglio gali būti paveldėta epilepsija ir tarpslankstelinių diskų liga.

Rekomenduojami tėvų tyrimai: klubų (HD) ir alkūnių (ED) displazijos vertinimas, akių tyrimas.

Nepamirškite pagrindų: skiepų pagal veterinaro sudarytą grafiką, erkių ir blusų prevencijos visą šiltąjį sezoną ir bent vieno profilaktinio patikrinimo per metus. Vyresniems bigadorams verta kasmet atlikti kraujo tyrimus, įskaitant skydliaukės hormonų tyrimą.

Šuniuko įsigijimas Lietuvoje

Lietuvoje bigadorai dažniausiai gimsta atsitiktinai, todėl jų galima rasti gyvūnų prieglaudose. Iš veisėjų šuniukas paprastai kainuoja apie 300–900 €. Kilmės dokumentų šiam mišrūnui niekas neišduoda; kai kurie veisėjai siūlo privačių registrų pažymas, tačiau oficialios galios jos neturi.

Kam tinka bigadoras: aktyvioms šeimoms su vaikais, mėgstančioms pasivaikščiojimus gamtoje. Kam netinka: tiems, kurie nepakenčia lojimo ar ilgai būna ne namuose.

• Prašykite abiejų tėvų sąnarių tyrimų rezultatų.
• Pamatykite šuniuko tėvus arba bent mamą.
• Pagalvokite apie šunį iš prieglaudos.
• Pasitikrinkite mikroschemą ir registraciją Gyvūnų augintinių registre.

Leidimas: bigadoras nėra įtrauktas į Lietuvos pavojingų šunų veislių sąrašą, o jo tėvų veislės taip pat neįtrauktos, todėl specialaus leidimo laikyti nereikia.

Geras veisėjas pats paaiškina, kokie skiepai jau atlikti, perduoda veterinarijos pasą su mikroschemos numeriu ir neatiduoda šuniuko, jaunesnio nei 8 savaičių. Jei imate šunį iš prieglaudos, paklauskite apie jo elgesį su vaikais ir kitais gyvūnais.