Kilmė ir istorija
Šeltlando aviganis kilęs iš Šetlando salų, esančių į šiaurę nuo Škotijos. Atšiaurios salų sąlygos lėmė, kad ten gyvenantys gyvūnai – ponis, avys ir šunys – buvo mažesni nei žemyne. Vietiniai ūkininkai naudojo mažus, judrius aviganius avims ganyti ir saugoti nuo paukščių bei kitų gyvūnų.
Manoma, kad šelčių protėviai buvo vietiniai špicų tipo šunys, vėliau sukryžminti su kolių tipo aviganiais, o XIX–XX a. – ir su mažomis dekoratyvinėmis veislėmis. Iš pradžių veislė buvo vadinama Šetlando koliu, tačiau kolių augintojai tam prieštaravo, todėl pavadinimas pakeistas į šeltlando aviganį.
Anglijos kinologų klubas veislę pripažino 1914 m. Šiandien šelčiai yra populiarūs šeimos šunys ir sėkmingi šunų sporto dalyviai, ypač agility ir paklusnumo varžybose.
Išvaizda
Šeltlando aviganis – mažas, elegantiškas, harmoningo sudėjimo šuo, kurio kūnas šiek tiek ilgesnis nei aukštis. Galva ilga, pleištiška, akys migdolo formos, tamsiai rudos (marmuriniams šunims gali būti mėlynos). Ausys mažos, pusiau stačios – viršutinis trečdalis nulinkęs į priekį.
Kailis dvigubas: ilgi, tiesūs, šiurkštūs viršutiniai plaukai ir minkšta, tanki pavilnė. Ant kaklo ir krūtinės kailis suformuoja puošnią apykaklę, o ant kojų ir uodegos – ilgus plaukus. Pripažįstamos spalvos: sabalo (nuo šviesiai auksinės iki tamsiai raudonmedžio), trispalvė, mėlyna marmurinė, juoda su balta ir juoda su įdegiu.
Nors šeltis primena miniatiūrinį kolį, tai atskira veislė su savo istorija ir standartu.
Patelės paprastai būna šiek tiek mažesnės nei patinai, o patinai turi puošnesnę apykaklę. Šuniukų kailis galutinai susiformuoja per pirmuosius dvejus metus.
Charakteris ir temperamentas
Šelčiai yra protingi, švelnūs, jautrūs ir labai prisirišę prie šeimos. Jie mėgsta būti šalia šeimininkų, dalyvauti visose veiklose ir greitai mokosi. Su vaikais šelčiai paprastai sutaria gerai, tačiau gali bandyti juos „ganyti“.
Su svetimais šelčiai dažnai būna santūrūs ar net baikštūs, kol nesusipažįsta. Jie budrūs ir garsiai praneša apie kiekvieną atvykusį svečią ar neįprastą garsą. Su kitais šunimis ir katėmis dažniausiai sutaria puikiai.
Būdingi iššūkiai: šelčiai yra viena daugiausiai lojančių veislių. Jie jautrūs garsams ir gali būti nerimastingi, ypač prastai socializuoti. Ganymo instinktas gali pasireikšti vaikymusi paskui automobilius, dviratininkus ar bėgančius vaikus.
Šelčiai labai jautriai reaguoja į šeimos atmosferą. Ramiuose, draugiškuose namuose jie būna laimingi ir subalansuoti, o triukšmingoje ar įtemptoje aplinkoje gali tapti nerimastingi. Jie geriausiai jaučiasi tada, kai turi aiškų dienos režimą ir daug bendravimo su šeimininkais.
Dresūra ir socializacija
Šelčiai yra vieni lengviausiai dresuojamų šunų – jie greitai mokosi ir labai nori įtikti šeimininkui. Dėl jautrumo geriausiai veikia pozityvus skatinimas, švelnus tonas ir pagyrimas. Šiurkštūs metodai gali sukelti baimę ir nerimą.
Labai svarbu nuo mažens mokyti komandos „tylėk“ ir neskatinti nereikalingo lojimo. Socializacija su įvairiais žmonėmis, šunimis, garsais ir aplinkomis padeda išvengti baikštumo.
Šelčiams puikiai tinka agility, paklusnumas, trikai, flyball ir ganymas. Agility varžybose šelčiai yra vieni greičiausių ir tiksliausių dalyvių mažųjų šunų klasėje.
Priežiūra
- Kailis: šukuoti 2–3 kartus per savaitę iki pat odos, šėrimosi metu – kasdien. Ypač atidžiai šukuokite už ausų, pažastyse ir ant užpakalinių kojų.
- Kirpimas: šelčių nekirpkite trumpai – galima tik apkirpti plaukus aplink letenas ir ausis.
- Maudymas: kas 2–3 mėnesius, po to būtina kruopščiai išdžiovinti pavilnę.
- Ausys, nagai, dantys: ausis tikrinti kas savaitę, nagus kirpti kas 3–4 savaites, dantis valyti reguliariai.
- Fizinis aktyvumas: 1–1,5 valandos per dieną: pasivaikščiojimai, žaidimai, dresūra.
Šelčių kailis atrodo sudėtingas, tačiau reguliariai šukuojamas jis gana lengvai prižiūrimas. Šėrimosi metu iškrenta daug pavilnės, todėl verta turėti pavilnės grėbliuką.
Šelčiams nereikia daug judėjimo kaip bordercoliams, tačiau jiems būtina protinė veikla. Trumpi žaidimai, triukų mokymasis ir uoslės užduotys padeda išvengti nuobodulio ir nereikalingo lojimo.
Mityba
Rekomenduojamas kokybiškas mažų ar vidutinių veislių šunims skirtas maistas. Suaugusiam 7–9 kg šelčiui paprastai reikia apie 90–130 g sauso maisto per dieną, padalinto į du kartus.
Svarbu: šelčiai linkę nutukti, ypač po kastracijos ar sterilizacijos. Dėl puraus kailio antsvorį sunku pastebėti, todėl reguliariai sverkite šunį ir apčiuopkite šonkaulius.
Kai kuriems šelčiams būdinga tulžies pūslės gleivių sankaupų liga, kurios rizika gali būti susijusi su riebaus maisto vartojimu. Venkite riebių skanėstų ir maisto nuo stalo.
Skanėstus rinkitės mažus ir liesus. Vyresniems šelčiams verta pereiti prie senjorams skirto maisto.
Sveikata ir paveldimos ligos
Dažniausios veislės sveikatos problemos:
- Kolių akių anomalija (CEA)
- Jautrumas vaistams dėl MDR1 geno mutacijos
- Dermatomiozitas
- Hipotireozė
- Tulžies pūslės gleivių sankaupos
- Von Willebrando liga
- Klubų sąnarių displazija
Šelčiai paprastai gyvena ilgai, tačiau veislėje yra kelios paveldimos ligos. Kolių akių anomalija gali sukelti regėjimo sutrikimus, o MDR1 mutacija – jautrumą kai kuriems vaistams. Abi nustatomos genetiniais testais.
Dermatomiozitas – paveldima uždegiminė odos ir raumenų liga, pasireiškianti jauniems šunims odos pažeidimais ant veido, ausų ir kojų. Hipotireozė šelčiams labai dažna ir pasireiškia svorio didėjimu, vangumu bei kailio problemomis.
Tulžies pūslės gleivių sankaupos gali sukelti vėmimą, pilvo skausmą ir geltą. Pastebėjus tokius simptomus būtina kreiptis į veterinarą.
Rekomenduojami tėvų tyrimai: akių tyrimas, genetiniai CEA, MDR1 ir von Willebrando ligos testai, klubų (HD) displazijos vertinimas, skydliaukės funkcijos tyrimas.
Reguliarus profilaktinis patikrinimas kartą per metus, o vyresniems šunims – du kartus per metus, padeda laiku pastebėti akių, skydliaukės ir tulžies pūslės ligas. Kraujo tyrimai ypač naudingi vyresniems nei 7 metų šelčiams, nes daugelis jiems būdingų ligų ilgai nepasireiškia jokiais simptomais.
Pastebėjote neįprastus simptomus? Raskite veterinarijos kliniką savo mieste.
Šuniuko įsigijimas Lietuvoje
Lietuvoje šelčių veislynų yra nemažai. Šuniukas su kilmės dokumentais paprastai kainuoja apie 700–1 400 €.
- Prašykite tėvų genetinių testų ir akių tyrimų rezultatų.
- Pamatykite šuniuko mamą – jos elgesys turi būti ramus ir draugiškas.
- Pasitikrinkite mikroschemą ir registraciją Gyvūnų augintinių registre.
- Atminkite, kad šelčiai daug loja – tai svarbu, jei gyvenate daugiabutyje.
Leidimas: šeltlando aviganis nėra įtrauktas į Lietuvos pavojingų šunų veislių sąrašą, todėl specialaus leidimo laikyti nereikia.
Atsakingas veisėjas šuniuką atiduoda ne jaunesnį nei 8–10 savaičių, su veterinariniu pasu, atliktais skiepais ir nukirmintą. Jei norite suaugusio šuns, verta pasidomėti aviganių veislių globos bendruomenėmis.
