Kilmė ir istorija
Berno zenenhundai kilę iš Šveicarijos Berno kantono, ypač iš Diurbacho (Dürrbach) apylinkių. Jų protėviai, manoma, buvo romėnų legionų molosai, susimaišę su vietiniais kalnų šunimis. Šimtmečius šie šunys buvo universalūs ūkio pagalbininkai: saugojo sodybas, varė galvijus į ganyklas ir traukė vežimėlius su pienu bei sūriais į turgų.
XIX a. pabaigoje, keičiantis ūkininkavimui, veislė ėmė nykti. Šveicarų entuziastai, tarp jų profesorius Albertas Heimas, ėmėsi gelbėti tradicinius šveicarų galvijų šunis. 1907 m. įkurtas Berno zenenhundų klubas, o veislė greitai išpopuliarėjo Šveicarijoje ir kitose šalyse.
Berno zenenhundas yra vienas iš keturių šveicarų galvijų šunų (zenenhundų): kartu su didžiuoju šveicarų, Apenzelio ir Entlebucho zenenhundais. Vienintelis iš jų turi ilgą kailį. Šiandien tai vienas populiariausių didelių šeimos šunų Europoje.
Išvaizda
Berno zenenhundas – didelis, tvirto ir harmoningo sudėjimo šuo. Kūnas šiek tiek ilgesnis nei aukštis, krūtinė plati ir gili. Galva tvirta, akys migdolo formos, tamsiai rudos, draugiškos išraiškos. Ausys vidutinio dydžio, trikampės, nukarusios.
Kailis ilgas, tankus, tiesus ar šiek tiek banguotas, su pavilne. Labiausiai atpažįstamas bruožas – trispalvė spalva: juodas kūnas su rusvai rudomis žymėmis virš akių, ant skruostų, krūtinės ir kojų bei balta žyme ant krūtinės („kryžiumi“), balta juosta ant kaktos ir baltomis letenomis. Uodegos galiukas dažnai būna baltas.
Patinai paprastai būna stambesni ir masyvesni nei patelės.
Charakteris ir temperamentas
Berno zenenhundai yra ramūs, švelnūs, kantrūs ir labai prisirišę prie savo šeimos. Jie mėgsta būti šalia žmonių ir dalyvauti visose šeimos veiklose. Su vaikais berniečiai paprastai būna nepaprastai kantrūs – tai vieni geriausių šeimos šunų, nors dėl dydžio jauni šunys gali netyčia parversti mažą vaiką.
Su kitais šunimis ir gyvūnais berniečiai paprastai sutaria gerai. Su svetimais jie būna draugiški arba šiek tiek santūrūs, bet retai agresyvūs. Jie budrūs ir sulos, jei kažkas artėja prie namų, tačiau kaip griežti sargai netinka.
Būdingi iššūkiai: berniečiai lėtai bręsta – iki 2–3 metų gali būti nerangūs ir šuniukiški. Jie sunkiai pakelia vienatvę ir karštį. Kai kurie berniečiai būna jautrūs ir baikštūs, jei nėra tinkamai socializuoti.
Berniečiai dažnai renkasi vieną šeimos narį, prie kurio prisiriša labiausiai, tačiau myli visus namiškius. Jie mėgsta gulėti šalia šeimininkų kojų ir sekti juos po namus. Šie šunys geriausiai jaučiasi ramiuose, šiltuose namuose, kur yra aiškus dienos režimas.
Dresūra ir socializacija
Berniečiai yra protingi, nori įtikti šeimininkui ir paprastai gerai dresuojami. Jie jautrūs, todėl geriausiai reaguoja į pozityvų skatinimą ir ramų toną. Šiurkštūs metodai gali sukelti baimę ir nepasitikėjimą.
Dresūrą būtina pradėti nuo mažens, kol šuniukas dar lengvai valdomas. Svarbiausios komandos – netraukti pavadėlio, nešokinėti ant žmonių ir ramiai laukti. Socializacija su įvairiais žmonėmis, šunimis, garsais ir aplinkomis padeda išvengti baikštumo.
Berniečiams tinka paklusnumas, pėdsekystė, vežimėlių traukimas ir ramūs žygiai. Intensyvus sportas su daug šuolių jiems netinka dėl sąnarių.
Priežiūra
- Kailis: šukuoti 2–3 kartus per savaitę, šėrimosi metu (pavasarį ir rudenį) – kasdien.
- Maudymas: kas 2–3 mėnesius arba pagal poreikį, po to būtina gerai išdžiovinti pavilnę.
- Ausys, nagai, dantys: ausis tikrinti kas savaitę, nagus kirpti kas 3–4 savaites, dantis valyti reguliariai.
- Fizinis aktyvumas: 1–1,5 valandos ramių pasivaikščiojimų ir žaidimų per dieną.
- Karštis: vasarą aktyvumą perkelkite į vėsesnį paros metą, užtikrinkite šešėlį ir vandenį.
Šuniukams ir jauniems šunims iki 18 mėnesių reikia vengti ilgo bėgimo, šokinėjimo ir lipimo laiptais, kad nebūtų perkrauti augantys sąnariai. Berniečiai mielai traukia vežimėlius – kai kuriose šalyse populiarus šunų vežimėlių sportas. Šaltis jiems tinka puikiai, todėl Lietuvos žiema berniečiams paprastai būna mėgstamiausias metų laikas.
Mityba
Rekomenduojamas kokybiškas didelių ar milžiniškų veislių šunims skirtas maistas. Suaugusiam 40–50 kg berniečiui paprastai reikia apie 450–650 g sauso maisto per dieną, priklausomai nuo aktyvumo.
Svarbu: berniečiai priklauso skrandžio apsisukimo rizikos grupei, todėl maistą duokite 2 kartus per dieną ir venkite krūvio prieš ir po ėdimo. Šuniukams iki 18 mėnesių reikia didelių veislių šuniukams skirto maisto, kad kaulai ir sąnariai augtų tolygiai.
Berniečiai linkę nutukti, o antsvoris labai apkrauna jų sąnarius. Dėl ilgo kailio antsvorį sunku pastebėti, todėl reguliariai sverkite šunį ir apčiuopkite šonkaulius.
Vyresniems berniečiams verta pereiti prie senjorams skirto maisto ir aptarti su veterinaru sąnarių papildus su gliukozaminu ar omega-3 riebalų rūgštimis.
Sveikata ir paveldimos ligos
Dažniausios veislės sveikatos problemos:
- Histiocitinė sarkoma ir kitos onkologinės ligos
- Klubų ir alkūnių sąnarių displazija
- Degeneracinė mielopatija
- Skrandžio apsisukimas
- Inkstų ligos (glomerulonefritas)
- Steroidams jautrus meningitas-arteritas
- Kryžminio kelio raiščio plyšimas
Berno zenenhundų gyvenimo trukmė yra viena trumpiausių tarp šunų veislių – vidutiniškai 7–10 metų. Pagrindinė priežastis – labai dažnos onkologinės ligos, ypač histiocitinė sarkoma, agresyvus vėžys, kuris berniečiams pasitaiko daug dažniau nei kitoms veislėms. Kiekvieną naują guzelį, šlubavimą, apatiją ar svorio kritimą verta nedelsiant parodyti veterinarui.
Sąnarių displazija ir kryžminio kelio raiščio plyšimai berniečiams taip pat labai dažni. Degeneracinė mielopatija pasireiškia vyresniems šunims palaipsniui silpstančiomis užpakalinėmis kojomis.
Jauniems šunims gali pasireikšti steroidams jautrus meningitas-arteritas: karščiavimas, kaklo skausmas ir nenoras judėti. Laiku pradėtas gydymas paprastai būna sėkmingas.
Rekomenduojami tėvų tyrimai: klubų (HD) ir alkūnių (ED) displazijos vertinimas, genetinis degeneracinės mielopatijos (DM) testas, akių ir širdies patikra.
Pastebėjote neįprastus simptomus? Raskite veterinarijos kliniką savo mieste.
Šuniuko įsigijimas Lietuvoje
Lietuvoje Berno zenenhundų veislynų yra nedaug, todėl šuniuko dažnai tenka laukti. Šuniukas su kilmės dokumentais paprastai kainuoja apie 1 000–2 000 €.
- Paprašykite tėvų sąnarių tyrimų ir genetinių testų rezultatų.
- Pasidomėkite tėvų, senelių ir kitų giminaičių gyvenimo trukme – tai svarbus sveikatos rodiklis.
- Pasitikrinkite mikroschemą ir registraciją Gyvūnų augintinių registre.
- Iš anksto įvertinkite išlaidas: maistas, veterinarijos paslaugos ir priemonės dideliems šunims kainuoja daugiau.
Leidimas: Berno zenenhundas nėra įtrauktas į Lietuvos pavojingų šunų veislių sąrašą, todėl specialaus leidimo laikyti nereikia.
Prieš įsigyjant verta suvokti, kad Berno zenenhundas su jumis bus palyginti trumpai. Daug šeimininkų sako, kad tai vienas sunkiausių dalykų auginant šią veislę, tačiau kartu pabrėžia, kad šie šunys suteikia nepaprastai daug džiaugsmo.
Atsakingas veisėjas atiduoda šuniuką ne jaunesnį nei 8–10 savaičių, su veterinariniu pasu, atliktais skiepais ir nukirmintą.
