Labraskis

Kilmė ir istorija

Labradoro ir haskio mišrūnų visada pasitaikydavo atsitiktinai, tačiau tikslingai juos veisti pradėta XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje JAV. Veisėjai siekė sukurti ištvermingą, draugišką šunį, kuris derintų labradoro norą įtikti su haskio ištverme ir įspūdinga išvaizda.

Labradoro retriveris – Kanados Niufaundlendo saloje susiformavęs žvejų ir medžiotojų pagalbininkas, vėliau išvestas Anglijoje. Sibiro haskis – čiukčių rogių šuo iš Sibiro šiaurės rytų, galintis tempti roges dideliais atstumais. Abu tėvai – darbiniai šunys, todėl labraskis paveldėjo didelį energijos poreikį.

Šie šunys dar vadinami „huskadorais“ ar „siberian retrievers“. FCI ir kitos didžiosios kinologų organizacijos labraskio kaip veislės nepripažįsta. Lietuvoje labradoro ir haskio mišrūnai neretai sutinkami ir gyvūnų prieglaudose.

Išvaizda

Labraskis – vidutinio ar didelio dydžio, atletiško sudėjimo šuo. Galva gali būti plati kaip labradoro ar siauresnė kaip haskio. Ausys būna stačios, pusiau stačios ar nukarusios. Akys rudos, mėlynos ar skirtingų spalvų.

Kailis dvigubas, tankus: minkštas poplaukis ir šiurkštesni dengiamieji plaukai. Spalvos labai įvairios – nuo vienspalvės juodos, rudos ar gelsvos (kaip labradoro) iki pilkos su balta ir veido kauke (kaip haskio).

Uodega dažniausiai stora, kartais užriesta kaip haskio. Labraskiai paprastai sveria 20–36 kg.

Charakteris ir temperamentas

Labraskiai yra draugiški, energingi, žaismingi ir socialūs. Iš labradoro jie dažnai paveldi norą įtikti ir meilę žmonėms, iš haskio – ištvermę, nepriklausomumą ir polinkį „kalbėti“ – kaukti ir urgzti.

Su vaikais ir kitais šunimis labraskiai paprastai puikiai sutaria. Su svetimais draugiški, todėl sargai iš jų nekokie. Su katėmis gali sutarti, jei auga kartu, tačiau haskio medžioklės instinktas gali paskatinti vaikytis smulkius gyvūnus.

Būdingi iššūkiai: labraskiams reikia labai daug judėjimo – be jo jie griauna daiktus, kasinėja ir bando pabėgti. Iš haskio jie gali paveldėti polinkį bėgti ir nereaguoti į šaukimą. Jie smarkiai šeriasi.

Labraskiai dažnai būna tikri „Hudinio“ – jie gali atidaryti duris, peršokti tvorą ar išsilaisvinti iš antkaklio. Šis smalsumas ir išradingumas paveldėti iš haskio, todėl namuose verta pasirūpinti saugumu.

Daugelis labraskių labai mėgsta vandenį (iš labradoro) ir sniegą (iš haskio), todėl žiema jiems – mėgstamiausias metų laikas. Su jais galima eiti į žygius, bėgioti ar važiuoti dviračiu.

Labraskiai paprastai būna labai draugiški su kitais šunimis ir mėgsta žaisti šunų aikštelėse, tačiau jų žaidimai gali būti gana šiurkštūs mažiems šunims.

Dresūra ir socializacija

Labraskiai yra protingi, tačiau gali būti užsispyrę – ypač jei paveldėjo haskio nepriklausomumą. Geriausiai veikia pozityvus skatinimas, skanėstai ir žaidimai.

Labai svarbu nuo mažens mokyti patikimo atšaukimo ir vaikščiojimo su pavadėliu. Atvirose vietose geriau naudoti ilgą pavadėlį, kol šuo patikimai grįžta.

Labraskiams tinka kanikrosas, bikejoringas (bėgimas su dviračiu), rogių sportas, plaukimas ir daiktų atnešimas.

Kuo daugiau naujų žmonių, šunų, garsų ir vietų šuniukas ramiai pažįsta iki maždaug 16 savaičių amžiaus, tuo pasitikintis ir ramesnis jis užauga. Verta užsirašyti į šuniukų kursus – juose ir šeimininkas išmoksta naudingų įgūdžių. Labraskiams naudingi ir protiniai žaidimai – uoslės kilimėliai, skanėstų slėpimas, interaktyvūs žaislai.

Priežiūra

• Kailis: šukuoti 2–3 kartus per savaitę, šėrimosi metu – kasdien.
• Kirpimas: dvigubo kailio kirpti trumpai negalima.
• Maudymas: kas 2–3 mėnesius ar pagal poreikį.
• Nagai ir dantys: nagus kirpti kas 3–4 savaites, dantis valyti reguliariai.
• Fizinis aktyvumas: 1,5–2 valandos per dieną: bėgiojimas, dviratis, plaukimas, žaidimai.

Kiemas turi būti gerai aptvertas – labraskiai gali peršokti žemą tvorą ar pasikasti po ja. Karštą vasarą su jais reikia vaikščioti rytais ir vakarais.

Šėrimosi metu labraskis gali prarasti labai daug pavilnės – tuo metu verta naudoti specialų pavilnės šepetį (furminatorių) ir dažniau siurbti namus. Maudymas šiltu vandeniu šėrimosi metu padeda greičiau pašalinti nukritusius plaukus.

Po maudynių ežere ar upėje kailį verta nuplauti švariu vandeniu ir išdžiovinti, kad neatsirastų odos uždegimų.

Nagus verta tikrinti kas kelias savaites – aktyvūs šunys juos nusidildo patys, tačiau ne visada tolygiai. Ausis reikia tikrinti ir valyti kas savaitę, ypač jei jos nukarusios.

Mityba

Rekomenduojamas kokybiškas didelių aktyvių veislių šunims skirtas maistas. 28 kg labraskiui paprastai reikia apie 330–420 g sauso maisto per dieną, priklausomai nuo aktyvumo.

Labraskiai, kaip ir labradorai, dažnai labai mėgsta ėsti ir linkę nutukti, todėl porcijas verta matuoti. Šuniukams būtinas didelių veislių šuniukų maistas.

Kol šuniukas auga, jo dienos davinys dalijamas į 3–4 dalis; suaugusiam šuniui pakanka ryto ir vakaro šėrimo. Bet kokius mitybos pokyčius geriausia daryti lėtai – per 7–10 dienų, stebint šuns apetitą ir virškinimą.

Sveikata ir paveldimos ligos

Dažniausios veislės sveikatos problemos:

• Klubų ir alkūnių sąnarių displazija
• Akių ligos (katarakta, PRA)
• Nutukimas
• Hipotireozė
• Skrandžio apsisukimas
• Odos ligos

Labraskiai gali paveldėti abiejų tėvų veislių ligas. Iš labradoro – klubų ir alkūnių displaziją, polinkį nutukti; iš haskio – akių ligas (kataraktą, PRA, ragenos distrofiją) ir hipotireozę.

Gilios krūtinės šunims kyla skrandžio apsisukimo rizika, todėl dienos davinį verta padalyti į 2 porcijas ir vengti intensyvaus judėjimo iškart po ėdimo.

Rekomenduojami tėvų tyrimai: klubų (HD) ir alkūnių (ED) displazijos vertinimas, akių tyrimas, PRA genetinis testas.

Reguliarūs veterinaro patikrinimai leidžia anksti pastebėti sveikatos pokyčius, o skiepai ir apsauga nuo erkių bei blusų padeda išvengti dažniausių infekcijų. Aktyviems šunims verta reguliariai tikrinti letenas, ypač žiemą, kai jas dirgina druska.

Šuniuko įsigijimas Lietuvoje

Lietuvoje labraskiai dažniausiai gimsta atsitiktinai, todėl jų galima rasti ir gyvūnų prieglaudose. Iš veisėjų šuniukas paprastai kainuoja apie 500–1 500 €. Kilmės dokumentų Lietuvos kinologų draugija neišduoda.

• Prašykite abiejų tėvų sąnarių ir akių tyrimų rezultatų.
• Pamatykite šuniuko tėvus arba bent mamą.
• Pagalvokite apie šuns paėmimą iš prieglaudos.
• Pasitikrinkite mikroschemą ir registraciją Gyvūnų augintinių registre.

Leidimas: labraskis nėra įtrauktas į Lietuvos pavojingų šunų veislių sąrašą, o jo tėvų veislės taip pat neįtrauktos, todėl specialaus leidimo laikyti nereikia.

Jei įsigyjate suaugusį labraskį iš prieglaudos, verta pasiteirauti apie jo elgesį su kitais gyvūnais, vaikais ir būnant vienam. Prieglaudų darbuotojai paprastai gerai pažįsta savo globotinius ir gali padėti parinkti tinkamą šunį.

Kam tinka labraskis: aktyvioms šeimoms, gyvenančioms name su aptvertu kiemu, mėgstančioms bėgioti, važinėti dviračiu ar keliauti. Kam netinka: sėsliems žmonėms, gyvenantiems mažame bute, ir tiems, kurie nepakenčia plaukų namuose.