Kilmė ir istorija
Prahos krysariko istorija apipinta legendomis. Pasakojama, kad viduramžiais šie maži šunys gyveno Bohemijos karalių ir didikų rūmuose, kur gaudydavo žiurkes, o per puotas laisvai vaikščiodavo ant stalų. Kai kuriuose šaltiniuose minima, kad tokius šunis augino ir Bohemijos kunigaikščiai bei karaliai.
Pavadinimas kilęs iš čekiško žodžio „krysa“ – žiurkė. Ilgainiui šie šunys tapo ne tik žiurkių gaudytojais, bet ir didikų bei miestiečių kompanionais.
XX a. veislė beveik išnyko. XX a. aštuntajame dešimtmetyje čekų kinologai, tarp jų Janas Findejsas, pradėjo ją atkurti. Šiandien Prahos krysarikas yra nacionalinė Čekijos veislė, populiari Čekijoje, Slovakijoje, Rusijoje ir kitose šalyse, tačiau FCI jos galutinai nepripažįsta.
Čekijoje krysarikai dažnai siejami su Prahos pilimi ir senamiesčiu, o veislė tapo vienu Čekijos kultūros simbolių. Pirmasis oficialus veislės standartas parengtas XX a. pabaigoje.
Išvaizda
Prahos krysarikas – labai mažas, kompaktiškas, beveik kvadratinio formato šuo. Galva kriaušės formos, su trumpu snukiu. Akys tamsios, šiek tiek išsikišusios. Ausys didelės, trikampės, stačios.
Kūnas kompaktiškas, krūtinė gana plati, nugara tiesi. Kojos plonos, tačiau tvirtos. Uodega vidutinio ilgio, pakelta.
Kailis trumpas, lygus ir blizgus; yra ir ilgesnio kailio variantas su puošniais plaukais ant ausų ir kojų. Dažniausios spalvos – juoda su įdegiu ar ruda su įdegiu.
Prahos krysariko judesiai lengvi, gyvi ir greiti. Patinai ir patelės panašaus dydžio. Didelės, stačios ausys yra labai judrios ir išraiškingos.
Ilgaplaukiai krysarikai turi puošnius plaukus ant ausų, kojų ir uodegos, tačiau jų kailis taip pat lengvai prižiūrimas.
Charakteris ir temperamentas
Prahos krysarikai yra gyvi, protingi, ištikimi ir labai prisirišę prie savo šeimininko. Jie mėgsta būti šalia žmonių, glaustis ir dalyvauti visose veiklose. Su kitais šunimis ir gyvūnais paprastai sutaria.
Su svetimais krysarikai būna santūrūs ir budrūs, praneša apie svečius lojimu.
Būdingi iššūkiai: dėl mažo dydžio ir trapių kaulų krysarikai netinka šeimoms su mažais vaikais. Jie jautrūs šalčiui. Graužikai gali tapti grobiu.
Kasdieniame gyvenime Prahos krysarikas yra gyvas, meilus ir ištikimas kompanionas, puikiai tinkantis gyvenimui bute.
Prahos krysarikai dažnai apibūdinami kaip „dideli šunys mažame kūne“. Jie drąsūs, pasitikintys savimi ir smalsūs. Lauke jie mėgsta tyrinėti aplinką, uostyti ir bėgioti, o namuose – gulėti šalia šeimininko ar ant jo kelių.
Krysarikai labai prisiriša prie savo žmogaus ir dažnai seka jį iš kambario į kambarį. Jie gerai jaučiasi ir su vyresniais žmonėmis, ir su aktyviomis šeimomis, jei gauna pakankamai dėmesio.
Dresūra ir socializacija
Prahos krysarikai yra protingi ir nori įtikti, todėl mokosi gana greitai. Geriausiai veikia pozityvus skatinimas ir skanėstai.
Socializacija nuo mažens padeda išvengti baimingumo ir perdėto lojimo.
Krysarikams tinka triukai, agility ir uostymo žaidimai.
Pratinimas prie švaros gali užtrukti, ypač šaltu ar lietingu oru. Kai kurie šeimininkai naudoja šunų tualetą namuose. Svarbu kantrybė ir pagyrimas už teisingą elgesį.
Krysarikai greitai išmoksta naujų triukų ir mėgsta būti dėmesio centre. Trumpos, linksmos treniruotės su mažais skanėstais padeda sustiprinti ryšį su šeimininku ir suteikia šuniui protinio krūvio.
Priežiūra
- Kailis: kartą per savaitę nuvalyti minkštu šepečiu.
- Dantys: valyti kelis kartus per savaitę – mažiems šunims dažnos dantų ligos.
- Ausys ir nagai: ausis tikrinti kas savaitę, nagus kirpti kas 3–4 savaites.
- Fizinis aktyvumas: 30–45 minutės per dieną: pasivaikščiojimai ir žaidimai.
- Šaltis: žiemą būtina šilta striukė.
Krysarikams verta naudoti petnešas vietoj antkaklio.
Mažiems šunims pavojingi kritimai ir šuoliai nuo aukštų baldų, todėl verta naudoti laiptelius prie sofos ir lovos. Vaikams reikia paaiškinti, kaip saugiai laikyti šunį.
Namuose krysarikai mėgsta minkštus guolius ir antklodes, po kuriomis gali pasislėpti.
Krysarikai mėgsta trumpus, bet dažnus pasivaikščiojimus. Lietingu ar šaltu oru jiems patinka žaisti namuose – su žaislais ar uostymo kilimėliu.
Mityba
Rekomenduojamas kokybiškas mažų veislių šunims skirtas maistas. Suaugusiam 2,5 kg krysarikui paprastai reikia apie 35–50 g sauso maisto per dieną.
Maistą duokite 2 kartus per dieną, šuniukus – 3–4 kartus, kad nesumažėtų cukraus kiekis kraujyje.
Šuniukams iki 10–12 mėnesių būtinas kokybiškas mažų veislių šuniukų maistas. Skanėstus verta įskaičiuoti į dienos racioną, nes mažiems šunims net keli papildomi gabalėliai gali sukelti antsvorį.
Kai kurie krysarikai būna išrankūs maistui, todėl verta rasti kokybišką maistą, kurį šuo noriai ėda.
Sveikata ir paveldimos ligos
Dažniausios veislės sveikatos problemos:
- Girnelės išnirimas
- Dantų ligos (pieninių dantų neiškritimas)
- Kaulų lūžiai
- Legg-Calvé-Perthes liga
- Hipoglikemija (šuniukams)
- Trachėjos kolapsas
Prahos krysarikai paprastai yra sveiki šunys. Dažniausios problemos – girnelės išnirimas ir dantų ligos, ypač neiškritę pieniniai dantys.
Dėl trapių kaulų pavojingi kritimai ir šuoliai nuo aukštų baldų.
Rekomenduojami tėvų tyrimai: girnelių patikrinimas.
Neiškritę pieniniai dantys gali sukelti netaisyklingą sąkandį ir dantų ligas, todėl apie 6–7 mėnesių amžiaus verta pasitikrinti pas veterinarą, ar visi pieniniai dantys iškrito.
Girnelės išnirimo požymiai – šuo staiga pradeda šlubuoti ar šokinėti ant trijų kojų, o po kelių žingsnių vėl eina normaliai. Pastebėjus tokius požymius, verta kreiptis į veterinarą.
Pastebėjote neįprastus simptomus? Raskite veterinarijos kliniką savo mieste.
Šuniuko įsigijimas Lietuvoje
Prahos krysarikų veislynų daugiausia yra Čekijoje, Slovakijoje ir Lenkijoje. Šuniukas su kilmės dokumentais paprastai kainuoja apie 800–1 500 €.
- Prašykite tėvų girnelių patikrinimo rezultatų.
- Nesupainiokite krysariko su rusų žaisliniu terjeru – paprašykite kilmės dokumentų.
- Pasitikrinkite mikroschemą ir registraciją Gyvūnų augintinių registre.
- Parsivežant iš kitos šalies, būtinas gyvūno augintinio pasas ir vakcinacija nuo pasiutligės.
Leidimas: Prahos krysarikas nėra įtrauktas į Lietuvos kovinių ar pavojingų šunų veislių sąrašą, todėl specialaus leidimo laikyti nereikia.
Patikimi veisėjai šuniukus paprastai atiduoda ne anksčiau kaip 10–12 savaičių amžiaus, nes mažų veislių šuniukams reikia daugiau laiko su mama.
