Kilmė ir istorija
Italų kurtas – viena seniausių šunų veislių. Mažų kurtų atvaizdų randama senovės Egipto, Graikijos ir Romos meno kūriniuose, o archeologai juos randa net Pompėjos griuvėsiuose. Manoma, kad šių šunų protėviai kilę iš Viduržemio jūros regiono.
Renesanso laikais italų kurtai tapo ypač populiarūs Italijos aukštuomenėje. Jie vaizduojami daugelyje garsių paveikslų. Vėliau šiuos šunis mylėjo Prūsijos karalius Frydrichas Didysis, Anglijos karalienė Viktorija ir Rusijos imperatorienė Kotryna Didžioji.
Per abu pasaulinius karus veislė beveik išnyko, tačiau buvo atkurta Italijos ir Didžiosios Britanijos veisėjų. FCI veislę vadina „Piccolo Levriero Italiano“ ir laiko jos kilmės šalimi Italiją.
Prūsijos karalius Frydrichas Didysis taip mylėjo savo italų kurtus, kad paprašė būti palaidotas šalia jų – šis noras buvo įvykdytas tik XX a. pabaigoje.
Išvaizda
Italų kurtas – mažas, lieknas, labai elegantiškas šuo, primenantis miniatiūrinį kurtą. FCI standartas nurodo, kad svoris neturi viršyti 5 kg. Galva ilga ir siaura, akys didelės, tamsios, išraiškingos. Ausys mažos, plonos, atgal užlenktos rožės formos.
Krūtinė gili ir siaura, juosmuo išlenktas, pilvas įtrauktas, kojos ilgos ir plonos. Eisena labai grakšti ir aukštai keliamos kojos – tai būdingas veislės bruožas.
Kailis labai trumpas, smulkus, švelnus ir blizgus. Leidžiamos vienspalvės juoda, pilka, šiferio pilka ir izabelinė spalvos. Baltos žymės leidžiamos tik ant krūtinės ir pėdų.
Šuniukai būna labai smulkūs ir trapūs, todėl juos reikia nešioti atsargiai. Patelės paprastai būna šiek tiek smulkesnės nei patinai.
Charakteris ir temperamentas
Italų kurtai yra švelnūs, meilūs, jautrūs ir labai prisirišę prie šeimininko. Jie mėgsta būti šalia žmonių, gulėti ant kelių, lįsti po antklodėmis. Namuose jie paprastai ramūs, tačiau lauke mėgsta greitai pabėgioti.
Su svetimais italų kurtai dažnai būna santūrūs ar baikštūs. Su kitais šunimis, ypač savo dydžio, paprastai sutaria gerai. Su mažais vaikais jie netinka dėl trapumo.
Būdingi iššūkiai: italų kurtai labai jautrūs šalčiui, lietui ir šiurkštumui. Švaros įpročių mokymas, ypač blogu oru, gali užtrukti labai ilgai. Jie lengvai susižeidžia ir gali susilaužyti kojas šokinėdami nuo baldų.
Italų kurtai labai mėgsta šilumą ir patogumą – jie dažnai lenda po antklodėmis, įsisuka į pledus ar miega šeimininkų lovose. Jie gerai jaučia šeimininko nuotaiką ir mėgsta ramią, aiškią dienotvarkę.
Nors italų kurtai švelnūs, jie gali būti labai žaismingi ir greiti – lauke jie mielai bėgioja ir žaidžia su kitais mažais šunimis.
Italų kurtai paprastai gerai sutaria su kitais mažais šunimis ir katėmis, ypač jei auga kartu nuo mažens.
Jie mėgsta gulėti saulėkaitoje prie lango.
Dresūra ir socializacija
Italų kurtai yra protingi, tačiau jautrūs ir savarankiški. Dresūrai reikia daug kantrybės ir švelnumo. Geriausiai veikia pozityvus skatinimas ir trumpos treniruotės.
Švaros įpročių mokymas yra didžiausias iššūkis – italų kurtai nemėgsta eiti į lauką šaltu ar lietingu oru. Daug šeimininkų naudoja higienines paklotes kaip papildomą variantą.
Italų kurtams tinka kursingas, lengvas agility ir trikai. Atšaukimo komanda svarbi, tačiau laisvai bėgioti jį verta leisti tik aptvertose vietose.
Italų kurtai mėgsta trumpus, smagius žaidimus su skanėstais. Ilgos ir monotoniškos treniruotės juos greitai nuvargina.
Nuo mažens verta pratinti italų kurtą prie paltuko, petnešų, nagų kirpimo ir dantų valymo – tai palengvins priežiūrą visą gyvenimą.
Priežiūra
- Kailis: šukuoti kartą per savaitę minkšta pirštine.
- Maudymas: retai, tik pagal poreikį.
- Dantys: valyti kasdien – italų kurtams labai būdingos dantų ligos.
- Nagai: kirpti kas 2–3 savaites.
- Fizinis aktyvumas: 30–60 minučių pasivaikščiojimų ir galimybė pabėgioti saugioje, aptvertoje vietoje.
- Šaltis: rudenį, žiemą ir pavasarį būtinas šiltas paltukas, o šaltomis dienomis – ir megztinis namuose.
Dėl plonų kojų italų kurtui verta neleisti šokinėti nuo aukštų baldų. Vedžioti rekomenduojama su specialiu kurtams skirtu plačiu antkakliu arba petnešomis.
Italų kurtams verta naudoti platų kurtams skirtą antkaklį arba petnešas, nes jų galva siauresnė už kaklą. Po pasivaikščiojimų žiemą verta nuplauti letenas.
Italų kurtų oda plona ir lengvai įdreskiama, todėl po žaidimų su kitais šunimis verta apžiūrėti, ar nėra įbrėžimų. Namuose jiems reikia minkšto, šilto guolio ar pledo.
Mityba
Rekomenduojamas kokybiškas mažų veislių šunims skirtas maistas. Suaugusiam 4–5 kg italų kurtui paprastai reikia apie 60–90 g sauso maisto per dieną.
Italų kurtai natūraliai liesi – šonkauliai ir klubų kaulai gali būti šiek tiek matomi. Tai normalu.
Kieti dantų skanėstai ir kokybiškas sausas maistas padeda mažinti apnašas, tačiau nepakeičia dantų valymo.
Vyresniems italų kurtams porcijas verta sumažinti. Vanduo visada turi būti pasiekiamas.
Skanėstus rinkitės mažus.
Sveikata ir paveldimos ligos
Dažniausios veislės sveikatos problemos:
- Kaulų lūžiai (ypač priekinių kojų)
- Dantų ligos
- Girnelės išnirimas
- Progresuojanti tinklainės atrofija (PRA)
- Epilepsija
- Spalvos praskiedimo alopecija
Italų kurtai paprastai gyvena ilgai, tačiau jiems būdingos kelios problemos. Plonos kojos lengvai lūžta – ypač jauniems šunims, šokinėjantiems nuo baldų ar iš rankų. Dantų ligos labai dažnos, todėl reguliarus dantų valymas ir veterinaro patikros būtinos.
Spalvos praskiedimo alopecija gali pasireikšti mėlynos ar izabelinės spalvos šunims – plaukų slinkimu ant kūno. Kaip ir kiti kurtai, italų kurtai gali būti jautresni anestezijai.
Rekomenduojami tėvų tyrimai: girnelių vertinimas, akių tyrimas, genetinis PRA testas.
Reguliarus profilaktinis patikrinimas kartą per metus, o vyresniems šunims – du kartus per metus, padeda laiku pastebėti dantų, akių ir sąnarių ligas. Dantų valymas pas veterinarą italų kurtams dažnai reikalingas reguliariai.
Jei šuo pradeda šlubuoti po šuolio ar kritimo, būtina nedelsiant kreiptis į veterinarą, nes tai gali būti kaulo lūžio požymis.
Pastebėjote neįprastus simptomus? Raskite veterinarijos kliniką savo mieste.
Šuniuko įsigijimas Lietuvoje
Lietuvoje italų kurtų veislynų yra nedaug. Šuniukas su kilmės dokumentais paprastai kainuoja apie 800–1 500 €.
- Prašykite tėvų girnelių ir akių tyrimų rezultatų.
- Šuniukas neturėtų būti atiduodamas jaunesnis nei 10–12 savaičių.
- Pasitikrinkite mikroschemą ir registraciją Gyvūnų augintinių registre.
Leidimas: italų kurtas nėra įtrauktas į Lietuvos pavojingų šunų veislių sąrašą, todėl specialaus leidimo laikyti nereikia.
Atsakingas veisėjas šuniuką atiduoda ne jaunesnį nei 10–12 savaičių, su veterinariniu pasu, atliktais skiepais ir nukirmintą. Jis taip pat turėtų patarti, kaip apsaugoti šuniuką nuo traumų.
Italų kurtų kartais pasitaiko ir kurtų globos organizacijose.