Kilmė ir istorija
Majorkos dogas kilęs iš Balearų salų, ypač Majorkos. Manoma, kad jo protėviai – molosų tipo šunys, kuriuos į salas atvežė Aragono karaliaus Jokūbo I kariai XIII a., ir vėliau – britų kariai XVIII a., kai salos kurį laiką priklausė Didžiajai Britanijai.
Katalonų kalba „ca de bou“ reiškia „jaučių šuo“. Šie šunys buvo naudojami skerdyklose ir ūkiuose galvijams sulaikyti, o XVIII–XIX a. – ir žiauriose kovose su jaučiais, kurios vėliau buvo uždraustos.
Po šių kovų uždraudimo veislė beveik išnyko. XX a. viduryje Ispanijos entuziastai ėmėsi ją atkurti, o 1964 m. FCI pripažino veislę. Šiandien Majorkos dogas yra ramus šeimos sargas ir kompanionas, ypač vertinamas Ispanijoje ir Lenkijoje.
XX a. viduryje grynaveislių Majorkos dogų buvo likę vos keletas. Veislės atgaivinimą pradėjo Ispanijos ir Majorkos veisėjai, o vėliau prie jo prisidėjo ir Lenkijos veisėjai – šiandien Lenkijoje veikia vieni didžiausių veislės veislynų Europoje.
Išvaizda
Majorkos dogas – vidutinio dydžio, galingas, raumeningas molosų tipo šuo, šiek tiek ilgesnis nei aukštis. Galva didelė, masyvi, plati, beveik kvadratinė, su trumpu snukiu ir šiek tiek išsikišusiu apatiniu žandikauliu. Akys didelės, ovalios, tamsios. Ausys mažos, rožinės formos.
Kūnas tvirtas, krūtinė plati ir gili. Užpakalinė kūno dalis šiek tiek aukštesnė nei priekinė. Uodega ilga, stora prie pagrindo.
Kailis trumpas, šiurkštus ir prigludęs. Spalvos: tigrinė (dažniausia), gelsva ar juoda. Leidžiamos baltos žymės ant krūtinės, kojų ir snukio. Kartais būna juoda kaukė.
Patinai paprastai būna masyvesni, su didesne galva nei patelės. Tigrinė spalva gali būti labai įvairi – nuo šviesios iki beveik juodos su vos matomomis juostomis.
Charakteris ir temperamentas
Majorkos dogai yra ramūs, ištikimi, drąsūs ir labai prisirišę prie savo šeimos. Su artimaisiais jie švelnūs ir meilūs, paprastai kantrūs su šeimos vaikais. Namuose jie ramūs ir mėgsta ilsėtis šalia šeimininko.
Su svetimais Majorkos dogai būna įtarūs ir atsargūs. Jų teritorijos gynimo instinktas stiprus, todėl tai puikūs sargai. Su kitais šunimis, ypač tos pačios lyties, gali būti dominuojantys.
Būdingi iššūkiai: Majorkos dogai savarankiški ir gali būti užsispyrę. Dėl jėgos ir drąsos blogai išauklėtas šuo gali būti pavojingas. Jiems reikia kruopščios socializacijos. Ši veislė netinka pradedantiesiems.
Kasdieniame gyvenime Majorkos dogas yra ramus, orus ir labai ištikimas šeimos narys. Patyrusiam šeimininkui jis tampa patikimu sargu ir švelniu kompanionu.
Majorkos dogas yra tipiškas „vieno šeimininko“ šuo – nors jis myli visą šeimą, dažniausiai labiausiai prisiriša prie vieno žmogaus. Jis mėgsta būti šalia, tačiau nėra įkyrus ir gali ramiai gulėti valandų valandas.
Ca de bou retai loja be priežasties. Tačiau jei jaučia grėsmę šeimai ar namams, reaguoja greitai ir ryžtingai. Todėl svarbu, kad šeimininkas visada kontroliuotų situaciją ir šuo pasitikėtų jo sprendimais.
Su šeimos katėmis ir kitais gyvūnais, su kuriais užaugo, Majorkos dogai paprastai sugyvena, tačiau svetimi gyvūnai gali sukelti medžioklės ar dominavimo instinktą.
Dresūra ir socializacija
Majorkos dogai yra protingi, tačiau savarankiški. Dresūrai reikia patyrusio, ramaus ir nuoseklaus šeimininko. Geriausiai veikia pozityvus skatinimas. Šiurkštūs metodai visiškai netinka.
Socializacija nuo pirmų dienų yra būtina – supažindinkite šuniuką su įvairiais žmonėmis, šunimis ir aplinkomis.
Labai rekomenduojama dirbti su kinologu, turinčiu patirties su molosų tipo šunimis.
Vienas svarbiausių įgūdžių – ramus ėjimas su pavadėliu ir savikontrolė, sutikus kitus šunis. Treniruotės turi būti trumpos ir aiškios, nes ca de bou greitai nusibosta monotoniškas kartojimas.
Paauglystės laikotarpiu, apie 8–18 mėnesių, šuo gali tikrinti šeimininko ribas, todėl tuo metu nuoseklumas ypač svarbus.
Priežiūra
- Kailis: šukuoti kartą per savaitę guminiu šepečiu.
- Maudymas: retai, pagal poreikį.
- Ausys, nagai, dantys: ausis tikrinti kas savaitę, nagus kirpti kas 3–4 savaites, dantis valyti reguliariai.
- Fizinis aktyvumas: 1 valanda per dieną: pasivaikščiojimai, žaidimai, protinės užduotys.
- Karštis ir šaltis: vasarą venkite krūvio karštyje, žiemą trumpinkite pasivaikščiojimus šaltu oru.
Majorkos dogams labiausiai tinka namas su aptvertu kiemu. Viešose vietose visada vedžiokite su tvirtu pavadėliu.
Namuose reikia minkšto guolio.
Raukšlės ant Majorkos dogo snukio ir kaktos nėra tokios gilios kaip kai kurių kitų molosų, tačiau jas vis tiek verta kas savaitę patikrinti ir nusausinti, kad neatsirastų odos uždegimų.
Mityba
Rekomenduojamas kokybiškas didelių veislių šunims skirtas maistas. Suaugusiam 35 kg Majorkos dogui paprastai reikia apie 380–480 g sauso maisto per dieną.
Dėl gilios krūtinės maistą duokite 2 kartus per dieną ir venkite krūvio po ėdimo.
Majorkos dogai linkę nutukti, todėl porcijas verta matuoti.
Jaunas Majorkos dogas auga greitai, todėl jam būtinas didelių veislių šuniukams skirtas maistas su subalansuotu kalcio ir fosforo kiekiu. Per greitas augimas gali pakenkti sąnariams.
Suaugusiems šunims verta duoti ėdalą ir iš lėto ėdimo dubenėlio.
Sveikata ir paveldimos ligos
Dažniausios veislės sveikatos problemos:
- Klubų sąnarių displazija
- Alkūnių displazija
- Skrandžio apsisukimas
- Odos alergijos
- Akių vokų užsisukimas
- Perkaitimas
Majorkos dogai paprastai būna tvirti ir sveiki. Dažniausia problema – klubų ir alkūnių displazija, todėl tėvų tyrimai būtini.
Skrandžio apsisukimas, odos alergijos ir akių vokų užsisukimas taip pat pasitaiko. Dėl trumpo snukio jie gali sunkiau pakelti karštį.
Reguliarus profilaktinis patikrinimas kartą per metus padeda laiku pastebėti ligas.
Rekomenduojami tėvų tyrimai: klubų (HD) ir alkūnių (ED) displazijos vertinimas.
Kadangi Majorkos dogai turi trumpą snukį, karštomis dienomis juos verta vedžioti ankstyvą rytą ar vakare ir visada turėti vandens. Po pasivaikščiojimų miške patikrinkite kailį dėl erkių.
Pastebėjote neįprastus simptomus? Raskite veterinarijos kliniką savo mieste.
Šuniuko įsigijimas Lietuvoje
Lietuvoje Majorkos dogų veislynų yra labai nedaug, todėl šuniuko dažnai ieškoma Lenkijoje, Ispanijoje ar Čekijoje. Šuniukas su kilmės dokumentais paprastai kainuoja apie 1 000–1 800 €.
- Pamatykite šuniuko tėvus – jų elgesys turi būti ramus ir kontroliuojamas.
- Prašykite tėvų sąnarių tyrimų rezultatų.
- Pasitikrinkite mikroschemą ir registraciją Gyvūnų augintinių registre.
- Parsivežant iš kitos šalies, būtinas gyvūno augintinio pasas ir vakcinacija nuo pasiutligės.
Leidimas: Majorkos dogas nėra įtrauktas į Lietuvos pavojingų šunų veislių sąrašą, todėl specialaus leidimo laikyti nereikia. Vis dėlto šeimininkas visiškai atsako už šuns elgesį.
Prieš įsigydami Majorkos dogą, pasitikrinkite, ar jūsų būsto nuomos sutartis ir draudimas neriboja didelių sarginių veislių laikymo.