Kilmė ir istorija
Japonų terjero istorija prasideda XVIII a., kai olandų prekybos laivai lankėsi Nagasakio uoste. Jūreiviai atsiveždavo lygiaplaukius foksterjerus, kurie buvo kryžminami su vietiniais mažais šunimis, galbūt ir su anglų žaisliniais terjerais bei kitomis veislėmis.
Laikui bėgant Kobės ir Jokohamos uostamiesčiuose susiformavo mažas, elegantiškas terjeras, kuris tapo mėgstamu kompanionu. Jis buvo vadinamas „Kobės terjeru“ arba „Mikado terjeru“. Skirtingai nei kiti terjerai, japonų terjeras nebuvo naudojamas medžioklei – nuo pat pradžių jis buvo veisiamas kaip kompanionas.
XX a. ketvirtajame dešimtmetyje japonų veisėjai pradėjo sistemingai veisti šiuos šunis. Japonijos kinologų klubas veislę pripažino 1964 m., vėliau ją pripažino ir FCI. Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo veislės populiacija smarkiai sumažėjo, ir šiandien japonų terjerų pasaulyje yra vos keli tūkstančiai.
Japonijoje japonų terjerai ilgą laiką buvo laikomi uostamiesčių šunimis – juos augindavo prekybininkų ir jūreivių šeimos. Kai kurie istorikai mano, kad būtent dėl šios priežasties veislė įgijo draugišką ir prisitaikantį charakterį: šunys buvo nuolat aplink žmones ir triukšmingus uostus.
Išvaizda
Japonų terjeras – mažas, elegantiškas, kvadratinio formato šuo. Galva siaura, pleišto formos. Akys ovalios, tamsios. Ausys mažos, V formos, sulenktos į priekį ar šiek tiek pakeltos.
Kūnas kompaktiškas, krūtinė gili, nugara tiesi. Kojos plonos, tačiau tvirtos. Uodega plona, anksčiau dažnai trumpinta, tačiau Lietuvoje šuniukai auga su natūralia uodega.
Kailis labai trumpas – vos apie 2 mm, tankus, lygus, blizgus ir šilkinis, panašus į aksomą. Spalva trispalvė: baltas kūnas su juodomis ar rudomis dėmėmis, galva dažniausiai juoda su rudomis žymėmis ir balta juostele per kaktą.
Japonų terjero judesiai lengvi, elegantiški ir greiti. Patinai ir patelės panašaus dydžio. Kailis toks trumpas ir švelnus, kad liečiant primena aksomą ar šilką.
Charakteris ir temperamentas
Japonų terjerai yra linksmi, gyvi, meilūs ir labai prisirišę prie savo šeimos. Jie ramesni ir mažiau triukšmingi nei dauguma terjerų. Namuose jie mėgsta glaustis ir būti šalia žmonių.
Su vaikais, kurie moka elgtis su mažu šunimi, japonų terjerai paprastai sutaria. Su kitais šunimis ir gyvūnais paprastai sutaria. Su svetimais būna santūrūs, tačiau neagresyvūs.
Būdingi iššūkiai: japonų terjerai jautrūs šalčiui. Jie nemėgsta būti ilgai vieni. Dėl retumo šuniuką rasti labai sunku.
Kasdieniame gyvenime japonų terjeras yra linksmas, švelnus ir prisitaikantis kompanionas, puikiai tinkantis gyvenimui bute.
Japonų terjerai yra labai socialūs ir mėgsta būti šeimos dėmesio centre. Jie dažnai seka šeimininką iš kambario į kambarį ir mėgsta gulėti šalia jo. Nors jie kilę iš foksterjerų, jų charakteris kur kas ramesnis – jie mažiau impulsyvūs, rečiau loja ir lengviau sutaria su kitais gyvūnais.
Japonų terjerai gerai jaučiasi ir aktyvioje, ir ramioje šeimoje. Jie mielai dalyvauja pasivaikščiojimuose ir žaidimuose, tačiau namuose gali ilgai ilsėtis ant minkštos pagalvės.
Dresūra ir socializacija
Japonų terjerai yra protingi ir nori įtikti, todėl mokosi gana greitai. Geriausiai veikia pozityvus skatinimas ir švelnus tonas.
Socializacija nuo mažens padeda išvengti baimingumo.
Japonų terjerams tinka triukai, paklusnumas ir terapinis darbas.
Japonų terjerai jautrūs ir blogai reaguoja į šiurkštumą, todėl treniruotės turi būti švelnios ir linksmos. Jie greitai išmoksta naujų triukų ir mėgsta dirbti už skanėstus.
Kasdieniame gyvenime labai svarbi rutina: pastovus šėrimo, pasivaikščiojimų ir poilsio laikas padeda šuniui jaustis saugiai ir sumažina nerimą. Šuniukui verta nuo pirmų dienų įrengti ramią vietą su guoliu, kur jis galėtų pailsėti ir kur jo niekas netrukdytų.
Priežiūra
- Kailis: kartą per savaitę nuvalyti minkštu šepečiu ar drėgna šluoste.
- Maudymas: retai, pagal poreikį.
- Dantys: valyti kelis kartus per savaitę.
- Ausys ir nagai: ausis tikrinti kas savaitę, nagus kirpti kas 3–4 savaites.
- Fizinis aktyvumas: 30–45 minutės per dieną: pasivaikščiojimai ir žaidimai.
- Šaltis: žiemą būtina šilta striukė.
Vasarą balta oda gali nudegti saulėje, todėl karštomis dienomis verta vengti tiesioginės saulės.
Labai trumpas japonų terjero kailis beveik nereikalauja priežiūros, tačiau dėl jo šuo jautrus šalčiui ir saulei. Žiemą jam reikia šiltos striukės, o per didelius šalčius – ir batų letenoms apsaugoti nuo druskos. Vasarą verta vengti ilgo buvimo tiesioginėje saulėje, ypač šviesiose kūno vietose.
Japonų terjerai mėgsta minkštus guolius ir antklodes – namuose jie dažnai ieško šilčiausios vietos.
Mityba
Rekomenduojamas kokybiškas mažų veislių šunims skirtas maistas. Suaugusiam 3 kg japonų terjerui paprastai reikia apie 40–60 g sauso maisto per dieną.
Maistą duokite 2 kartus per dieną.
Šuniukams iki 10–12 mėnesių būtinas kokybiškas mažų veislių šuniukų maistas. Mažiems šunims svarbu nepraleisti šėrimų, kad nesumažėtų cukraus kiekis kraujyje.
Skanėstus verta įskaičiuoti į dienos racioną, nes mažiems šunims net keli papildomi gabalėliai gali sukelti antsvorį.
Sveikata ir paveldimos ligos
Dažniausios veislės sveikatos problemos:
- Girnelės išnirimas
- Legg-Calvé-Perthes liga
- Dantų ligos
- Odos jautrumas
- Akių ligos
- Alergijos
Japonų terjerai paprastai yra sveiki šunys, tačiau dėl mažo genofondo informacijos apie veislei būdingas ligas nėra daug. Kaip ir kitiems mažiems šunims, pasitaiko girnelės išnirimas ir dantų ligos.
Plona oda gali būti jautri saulei ir įbrėžimams.
Reguliarus profilaktinis patikrinimas kartą per metus padeda laiku pastebėti ligas.
Rekomenduojami tėvų tyrimai: girnelių patikrinimas, akių tyrimas.
Kadangi japonų terjerų populiacija maža, atsakingi veisėjai stengiasi išvengti per artimo giminingumo ir dalijasi informacija apie sveikatą tarptautiniu mastu. Rinkdamiesi šuniuką, verta paklausti apie tėvų giminingumo koeficientą ir sveikatos istoriją.
Pastebėjote neįprastus simptomus? Raskite veterinarijos kliniką savo mieste.
Šuniuko įsigijimas Lietuvoje
Japonų terjerai yra labai reti – už Japonijos ribų veislynų yra vos keli, daugiausia Rusijoje, Suomijoje ir JAV. Šuniukas su kilmės dokumentais paprastai kainuoja apie 1 500–3 000 €, o laukimo eilė gali trukti ilgai.
- Pasitikrinkite veisėjo patikimumą ir kilmės dokumentus.
- Prašykite tėvų sveikatos tyrimų rezultatų.
- Pasitikrinkite mikroschemą ir registraciją Gyvūnų augintinių registre.
- Parsivežant iš kitos šalies, būtinas gyvūno augintinio pasas ir vakcinacija nuo pasiutligės.
Leidimas: japonų terjeras nėra įtrauktas į Lietuvos pavojingų šunų veislių sąrašą, todėl specialaus leidimo laikyti nereikia.
Patikimi veisėjai šuniukus paprastai atiduoda 8–10 savaičių amžiaus, jau vakcinuotus, paženklintus mikroschema ir su kilmės dokumentais. Geras veisėjas visada papasakos apie šuniuko tėvų charakterį, sveikatą ir patars dėl priežiūros pirmosiomis savaitėmis naujuose namuose.