Šuo spardo žolę ar žemes po tuštinimosi, kad paliktų savo kvapo žymę. Šunų letenų pagalvėlėse ir tarp pirštų yra liaukų, išskiriančių kvapą, o spardymas palieka ir regimą žymę – išrautą žolę ar subraižytą žemę. Tai normalus, natūralus elgesys, o ne bandymas užkasti išmatas. Šiame straipsnyje rasite, kodėl šunys taip daro, kodėl vieni spardo, o kiti ne, ir ar tai reikia nutraukti.
Kodėl šunys spardo žemę
Kvapo žymė
Tarp šuns pirštų ir letenų pagalvėlėse yra prakaito ir kvapo liaukų. Stipriai spirdamas užpakalinėmis kojomis, šuo perneša savo kvapą į žemę. Kartu su šlapimo ar išmatų kvapu tai yra aiškus pranešimas kitiems šunims: „Aš čia buvau.“
Regima žymė
Išrausta žolė, subraižyta žemė ar išmėtyti lapai matomi iš toli. Kiti šunys pastebi žymę ir ateina jos pauostyti.
Ne užkasimas
Dažnai manoma, kad šuo bando užkasti išmatas, kaip katė. Tačiau šunys paprastai spardo atgal, net ne į tą pusę, kur yra išmatos, ir dažnai jas net pražiūri. Tai ne slėpimas, o priešingai – pasirodymas.
Kurie šunys spardo dažniausiai
- nekastruoti patinai, kuriems teritorijos žymėjimas ypač svarbus;
- drąsūs, pasitikintys savimi šunys;
- šunys, kurie užuodžia kitų šunų žymes, pavyzdžiui, populiariose vedžiojimo vietose;
- tačiau spardyti gali ir kalės bei kastruoti šunys.
Kai kurie šunys nespardo niekada. Tai taip pat normalu ir nieko blogo nereiškia.
Ar tai reikia nutraukti?
Dažniausiai ne. Tai natūralus šuns bendravimo būdas, kuris jam svarbus. Tačiau kartais spardymas sukelia nepatogumų:
- šuo išrauna vejos plotus kieme;
- apmėto žemėmis ar žvyru praeivius ar kitus šunis;
- spardo šalia gėlynų ar kaimynų sklypų.
Tokiais atvejais galite:
- kieme įrengti specialią vietą šuns tualetui, pavyzdžiui, su smėliu ar mulčiu;
- po tuštinimosi iš karto pakviesti šunį ir apdovanoti, kai jis ateina, taip nukreipiant dėmesį;
- vedžioti šunį ten, kur spardymas nieko nepažeidžia.
Nebarkite šuns už spardymą. Jis nesupras, kodėl, o bausmė gali sukelti nerimą tuštinantis.
Visada surinkite šuns išmatas. Savivaldybių taisyklės įpareigoja šeimininkus surinkti augintinio ekskrementus viešose vietose, o spardymas išmatų nepašalina, tik gali jas išmėtyti aplink.
Apie šeimininko pareigas rašome straipsnyje „Šuns laikymo taisyklės Lietuvoje“.
Kada spardymas ar tuštinimasis turėtų sunerimti
Pats spardymas beveik niekada nėra problema. Tačiau verta atkreipti dėmesį į kitus ženklus:
- šuo nuolat laižo letenas ar šlubuoja po spardymo – gali būti žaizda, įtrūkimas ar svetimkūnis tarp pirštų;
- šuo „važinėja“ užpakaliu ar laižo išangę – dažniausiai susiję su analinėmis liaukomis;
- šuo įsitempia, ilgai bando tuštintis ar išmatos keičiasi – gali būti vidurių užkietėjimas, viduriavimas ar kitos virškinimo problemos.
Plačiau – straipsniuose „Analinės liaukos šunims“ ir „Šuns letenų priežiūra“.
Kitas žymėjimo elgesys
Spardymas yra tik vienas iš būdų, kuriais šunys palieka žinutes kitiems. Kiti dažni būdai:
- kojos kėlimas ir šlapinimasis ant vertikalių paviršių;
- šlapinimasis ant kitų šunų žymių;
- trynimasis į daiktus;
- tuštinimasis matomose, aukštesnėse vietose.
Jei šuo pradeda žymėti namuose, tai gali būti susiję su nerimu, nauju gyvūnu, kastracijos nebuvimu ar sveikatos problemomis. Plačiau – straipsnyje „Šuns kūno kalba“.
Trumpai
Šuo spardo žolę po tuštinimosi, kad paliktų kvapo ir regimą žymę kitiems šunims. Tai normalus elgesys, ir dažniausiai jo stabdyti nereikia. Jei spardymas gadina veją, įrenkite šuniui tualeto vietą ar nukreipkite jo dėmesį. Išmatas visada surinkite.
