Kilmė ir istorija
Japonų čino kilmė siekia senovės Kiniją ir Korėją, iš kur, manoma, maži kompanioniniai šunys buvo dovanojami Japonijos imperatoriškajam dvarui. Japonijoje jie tapo aristokratijos šunimis – juos laikė tik imperatoriaus šeima ir didikai, o paprastiems žmonėms tai buvo draudžiama.
Japonijoje činas buvo laikomas ne paprastu šunimi („inu“), o atskira būtybe – „chin“. Jie buvo dovanojami kaip prabangios dovanos užsienio diplomatams ir pirkliams. Kai kurie šunys buvo laikomi paukščių narvuose, panašiuose į paukščių.
XIX a. viduryje, Japonijai atsivėrus pasauliui, amerikiečių komandoras Matthew Perry parvežė činų į JAV ir Angliją, o vieną porą padovanojo karalienei Viktorijai. Europoje ir JAV veislė ilgai buvo vadinama japonų spanieliu. Šiandien japonų činas – retas, bet labai vertinamas kompanionas.
Japonijoje činai buvo tokie vertinami, kad kai kurie jų buvo laikomi lakuotose bambuko narvuose, panašiuose į paukščių, ir nešiojami rankose. Vienas populiariausių Europoje činų buvo karalienės Aleksandros, Didžiosios Britanijos karaliaus Edvardo VII žmonos, kompanionas.
Išvaizda
Japonų činas – mažas, elegantiškas, kvadratinio sudėjimo šuo su aristokratiška laikysena. Galva didelė, plati, apvali, su trumpu, plačiu snukiu. Akys didelės, apvalios, tamsios, plačiai išsidėsčiusios, dažnai šiek tiek matosi baltymas akių kampučiuose – tai suteikia šuniui „nustebusią“ išraišką.
Ausys mažos, trikampės, nukarusios, apaugusios ilgais plaukais. Uodega užriesta ant nugaros, puošniai apaugusi ilgais plaukais, primenančiais plunksną.
Kailis ilgas, šilkinis, tiesus, be pavilnės. Ant ausų, kaklo, kojų ir uodegos – puošnios „plunksnos“. Spalvos: balta su juodomis arba balta su raudonomis dėmėmis (įskaitant citrinines, sabalo, raudonas). Simetriškos dėmės ant galvos labai vertinamos.
Judėdamas japonų činas atrodo lengvas ir elegantiškas, šiek tiek aukštai keldamas kojas. Dėl didelių akių ir plačios galvos jo išraiška dažnai apibūdinama kaip „nustebusi“ ar „aristokratiška“.
Charakteris ir temperamentas
Japonų činai yra ramūs, meilūs, protingi ir švarūs. Jų charakteris dažnai lyginamas su kačių: jie prausiasi letenomis, mėgsta aukštas vietas ir patys sprendžia, kada nori dėmesio. Su savo šeima činai švelnūs ir prisirišę, tačiau neįkyrūs.
Su svetimais činai dažniausiai būna santūrūs ir atsargūs. Su kitais šunimis ir katėmis paprastai sutaria gerai. Su vyresniais, ramiais vaikais jie sutaria, tačiau mažiems vaikams jie per trapūs.
Būdingi iššūkiai: činai jautrūs triukšmui, karščiui ir šiurkščiam elgesiui. Jie gali būti užsispyrę, o švaros įpročių mokymas kartais užtrunka. Dėl trumpo snukio jie sunkiau kvėpuoja karštyje ir per didelio krūvio metu.
Japonų činas – puikus kompanionas ramiems žmonėms, ieškantiems švaraus, elegantiško ir meilaus šuns.
Kasdieniame gyvenime japonų činas yra ramus, švelnus ir labai atidus kompanionas. Jis mėgsta stebėti aplinką nuo sofos atlošo ar palangės, prausiasi letenomis ir dažnai įsitaiso šiltoje vietoje. Daugelis šeimininkų sako, kad činai turi „aristokratišką“ charakterį – jie elegantiški, orūs ir šiek tiek išdidūs.
Činai labai prisirišę prie savo šeimininko ir jaučia jo nuotaiką. Kai kurie činai daro savitą „čino suktuką“ – susijaudinę sukasi ratu. Jie taip pat kartais „kalba“ įvairiais garsais.
Dresūra ir socializacija
Japonų činai yra protingi, tačiau jautrūs ir kartais užsispyrę. Geriausiai veikia pozityvus skatinimas, švelnus tonas ir trumpos treniruotės.
Socializacija nuo mažens padeda išvengti baikštumo. Švaros įpročių mokymas reikalauja kantrybės ir nuoseklumo.
Činams tinka triukai, ramūs žaidimai ir terapinis darbas – jie mėgsta mokytis įvairių „pasirodymų“, pavyzdžiui, suktis ratu.
Činai gerai reaguoja į ramų, švelnų balsą ir mažus skanėstus. Treniruotės turi būti trumpos, o nesėkmės atveju geriau pertraukti ir pakartoti vėliau. Šiurkštus elgesys gali sukelti baimę ir nepasitikėjimą.
Priežiūra
- Kailis: šukuoti 2–3 kartus per savaitę, ypač „plunksnas“ ant ausų, kojų ir uodegos.
- Maudymas: kas 4–6 savaites arba pagal poreikį.
- Akys: kasdien apžiūrėti ir nuvalyti – didelės akys lengvai susižeidžia ir ašaroja.
- Ausys, nagai, dantys: ausis tikrinti kas savaitę, nagus kirpti kas 3–4 savaites, dantis valyti kelis kartus per savaitę.
- Fizinis aktyvumas: 20–40 minučių ramių pasivaikščiojimų per dieną.
- Karštis: vasarą vaikščiokite tik vėsiu paros metu.
Činams verta naudoti petnešas vietoj antkaklio, kad nebūtų spaudžiama trachėja. Žiemą trumpiems pasivaikščiojimams gali prireikti lengvo paltuko.
Kadangi činai neturi pavilnės, jų kailis gana lengvai prižiūrimas ilgaplaukiams šunims.
Kadangi činų akys didelės ir išsikišusios, pasivaikščiojimų metu venkite tankių krūmų ir aukštos žolės, kurie gali jas sužeisti. Pastebėjus akies paraudimą, ašarojimą ar prisimerkimą, kreipkitės į veterinarą – akių traumos gali greitai komplikuotis.
Mityba
Rekomenduojamas kokybiškas mažų ar žaislinių veislių šunims skirtas maistas. Suaugusiam 3 kg činui paprastai reikia apie 40–70 g sauso maisto per dieną.
Dėl trumpo snukio činams lengviau ėsti mažas granules. Svarbu saugoti nuo antsvorio, kuris apsunkina kvėpavimą.
Maistą duokite 2 kartus per dieną, šuniukus – 3–4 kartus.
Kai kurie činai būna išrankūs ėdikai. Padeda nuolatinis šėrimo grafikas ir maisto dubenėlio pašalinimas po 15–20 minučių, jei šuo neėda. Šuniukams svarbu reguliarus šėrimas, nes maži šunys gali patirti cukraus kiekio kraujyje sumažėjimą (hipoglikemiją).
Sveikata ir paveldimos ligos
Dažniausios veislės sveikatos problemos:
- Brachicefalinis sindromas (kvėpavimo sutrikimai)
- Girnelės išnirimas
- Širdies vožtuvų ligos
- Akių sužeidimai ir katarakta
- GM2 gangliozidozė
- Dantų ligos
Japonų činai dėl trumpo snukio gali turėti kvėpavimo sutrikimų – knarkti, sunkiau kvėpuoti karštyje ar per didelio krūvio metu. Svarbu saugoti juos nuo perkaitimo.
Girnelės išnirimas, širdies vožtuvų ligos ir dantų ligos būdingos mažoms veislėms. Didelės, išsikišusios akys lengvai susižeidžia, gali išsivystyti katarakta.
GM2 gangliozidozė – reta paveldima neurologinė liga, nustatoma genetiniu testu. Reguliarus profilaktinis patikrinimas kartą per metus, o vyresniems šunims – du kartus per metus, padeda laiku pastebėti ligas.
Rekomenduojami tėvų tyrimai: girnelių vertinimas, akių tyrimas, širdies patikra, genetinis GM2 testas.
Pastebėjote neįprastus simptomus? Raskite veterinarijos kliniką savo mieste.
Šuniuko įsigijimas Lietuvoje
Lietuvoje japonų činų veislynų yra labai nedaug, todėl šuniuko dažnai tenka ieškoti užsienyje. Šuniukas su kilmės dokumentais paprastai kainuoja apie 800–1 500 €.
- Prašykite tėvų girnelių, akių, širdies tyrimų ir genetinių testų rezultatų.
- Atkreipkite dėmesį į šuniuko kvėpavimą – jis turi būti laisvas.
- Pasitikrinkite mikroschemą ir registraciją Gyvūnų augintinių registre.
- Atsakingas veisėjas šuniuką atiduoda ne jaunesnį nei 10–12 savaičių.
Leidimas: japonų činas nėra įtrauktas į Lietuvos pavojingų šunų veislių sąrašą, todėl specialaus leidimo laikyti nereikia.
Kadangi japonų činai reti, verta susisiekti su veislės klubais Lenkijoje, Vokietijoje ar Skandinavijos šalyse. Parsivežant šuniuką iš kitos ES šalies, būtinas ES gyvūno augintinio pasas ir vakcinacija nuo pasiutligės.